Šią seriją menininkas kūrė pastaruosius trejus metus važinėdamas po Lietuvą ir vis užklysdamas fotografuoti klampių raistų. Pasak jo, per pastaruosius kelis metus pelkių temą savo kūryboje nagrinėjo Nomedos ir Gedimino Urbonai, taip pat fotografijų parodą neseniai pristatęs tapytojas Eugenijus Antanas Cukermanas. „Būna idėjų, kurios tiesiog kabo ore ir skirtingi žmonės jas pasigauna“, – juokavo G.Pranckūnas.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Pačiam fotografui šios klajonės po raistus tapo savotiška meditacija, tamsiuose raistuose, kur aplūžę beržai primena kolonas, ieškoti grožio atspindžių, išgalvotų ar susapnuotų žydrų lelijų.
– Jūsų ankstesniuose fotografijų cikluose dominuoja panašios temos, kaip ir šioje parodoje – gamta, bažnyčių detalės. Kas sieja šiuos siužetus bei temas?
– 2022 m. Vilniaus dailės akademijos galerijoje surengiau parodą „Tuba Mirum“ pagal vieną Mocerto „Requiem“ dalį. Ten taip pat buvo panašių vaizdų, tačiau kontekstas – visiškai kitas: raistų fotografijas tuomet derinau su Venecijos vandenų bei barokinių skulptūrų nuotraukomis.
Parodoje „Žydros lelijos, juodas vanduo“ temą gerokai susiaurinau ir raistų vaizdus apjungiu su barokiniais augalų motyvais bažnyčiose bei vienu kitu skulptūriniu atvaizdu.
Kaip visa tai siejasi? Parodos pavadinimas atėjo tartum savaime, todėl į jį iškart ėmiau žiūrėti rimtai (juokiasi). Žydrų lelijų nesu matęs, bet negaliu garantuoti, kad tokių nebūna. Būtent todėl baltoms gipsinėms lelijoms iš bažnyčių savo fotografijose suteikiau mėlyną spalva – tokią ryškią, kokios gamtoje išvis nebūna.
Na, o juodas vanduo išties egzistuoja. Ypatingai tuose durpiniuose raistuose, kuriuos per pastaruosius metus taip pamėgau fotografuoti. Vanduo čia toks tamsus, kad net dangaus nesimato...
Kelis pastaruosius metus turėjau galimybę važinėti po Lietuvą, o užmatęs raistą – stodavau ir eidavau pasižvalgyti, fotografuoti. Iš esmės visi raistai yra gan vienodi – tamsus vanduo, tartum kolonos stovintys nudžiūvę beržai ir sukritusios šakos bei žolynai. Štai ir visa egzotika...
– O kas bendra tarp tų raistų ir barokinių lipdinių – kur ir kaip jie tarpusavyje „susieina“?
– Barokas yra be galo gyvas, energingas, takus menas. Kita vertus, jame telpa ir tragizmas, drama, mirtis. Vis dėlto, sugretintos su raistų fotografijomis, barokinės detalės atrodo labai gyvos.
Šia prasme fotografijos dėka įvyksta perkeitimas – gipsiniai augalai atrodo kaip gyvi, įgauna spalvas, tuo tarpu natūrali gamta yra juodai balta ir atrodo lyg mirusi. Tai paradoksas, kuriame slypi intriguojanti paslaptis.
Barokas yra be galo gyvas, energingas, takus menas. Kita vertus, jame telpa ir tragizmas, drama, mirtis.
Tačiau šių temų visuma pasimato tik išeksponavus visas ciklo fotografijas. Kadangi kuriu ne pavienius darbus, bet ištisus ciklus, žinau, kad viena nuotrauka gali būti kaip trys pastraipos ar sakinys, o kita – vienas žodis arba tik skiemuo. Skirtingų prasminių elementų įkrauti darbai kaip tik ir sudaro bendrą pasakojimą.
Galvodamas apie fotografijų fragmentavimą prisimenu Sigitą Gedą, kuris 1991 m. šv. Jonų bažnyčioje, Vilniuje, perskaitė eilėraštį „Teisingojo žodžio malda. Sigito malda per šventą Bernardą“. Iš pradžių jo tekstas skambėjo kaip įprasta poezija, tačiau netrukus jis perėjo į skiemenavimą, virstantį baubimu ar lojimu. Šis įspūdis yra tiesiog nepakartojamas. Geda dekonstravo savo tekstą į mažyčius, rodos, beprasmius elementus, tačiau sujungti į visumą tie skiemenys turėjo prasmę.
Panašiai ir aš dėlioju savo fotografijas: atskiros nuotraukos papildo ir pratęsia kitas, o atskiri garsai tampa muzika.
– Esate minėjęs, kad raistų nuotraukos yra tartum ribinės – toliau eiti buvo pavojinga, nes galėjote įklimpti ir prapulti. Bažnyčios erdvė taip pat yra savotiška riba – juk tai prieangis į kitą teritoriją...
– Išties tai yra ribinės teritorijos, o jas jungia tyla. Užeikite mieste į bet kurią, net ir didmiesčio bažnyčią – be vieno kito šmirinėjančio turisto čia nelabai ką rasite. Man labai patinka ši tyla ir ramybė. Daugybę metų lankausi bažnyčiose ne tik sekmadieniais, tačiau ir tyliais šiokiadieniais, tad ši patirtis yra neatsiejama mano gyvenimo, kūrybos dalis. Tai yra turtinanti, plečianti tyla.
Šią seriją fotografavau daugiausia vėlyvą rudenį bei ankstyvą pavasarį, kai ir raistai skendi visiškoje tyloje bei ramybėje. Tose pelkėse nebuvo jokių paukščių, varlių ar vabzdžių... visiškai nieko. Tiesa, kartais išgirsdavau traškančias šakas – gal tai kokia išgąsdinta stirna ar briedis. Tačiau iš esmės tai tuščios, nykios vietos. Net šiukšlių ten nėra – niekas taip toli nesivargina jų nešti (juokiasi).
Kartu ši tyla yra nejauki, baugi, grėsminga. Tačiau suvirtę medžiai ir persipynusios šakos yra itin grafiškos, paslaptingos. Na, o barokinė žydruma primena, kad viskas čia tėra sapnas.
– Nepamenu kas sakė: „ne tiek svarbu, ką tu darai, svarbu, kas vyksta su tavimi, kai tai darai“.
– Labai gerai pasakyta. Fotografijoje labai svarbios vidinės būsenos, kurios atsispindi ir darbuose.
Be abejo, kūryboje yra daug nerimo, jaudulio, nervo. Tačiau fotografija, ypatingai analoginė, kuria aš ir užsiimu, yra lėta ir rami. Čia nepriskubėsi, nepribėgiosi. Ateini, ramiai apsižiūri, įsibūni, nustatai techniką, o tada fotografuoji.
Daugybę metų lankausi bažnyčiose ne tik sekmadieniais, tačiau ir tyliais šiokiadieniais, tad ši patirtis yra neatsiejama mano gyvenimo, kūrybos dalis.
Laimei nesu gatvės fotografas, paparacis – jų darbo metodai visiškai kitokie. Mano natūrai tai tiesiog svetima. Aš mėgaujuosi vaizdais, kurie patrauklūs mažumai.
Žinoma, neatsiejama kūrybos dalis yra ir siekis būti pamatytam, suprastam, įvertintam. Džiugu, kai nuotraukos kitiems žmonėms sukelia jausmus, klausimus ar įžvalgas. Tuomet pamatai, kad tavo kūriniai gyvena savarankišką gyvenimą.
– Esate baigęs tapybą, tačiau galiausiai teptuką padėjote į šalį ir ėmėtės fotografijos. Kas tai nulėmė?
– Tapyboje yra būtinas nuolatinis įsitraukimas į procesą, formos palaikymas. Prieš daugiau nei penkiolika metų supratau, kad gyventi teks iš kitų darbų, o savaitgaliniu tapytoju būti nenorėjau. Žinoma, poreikis kūrybai niekur nepradingo - šitaip į mano rankas ilgainiui ir pateko fotoaparatas.
Fotografija – labai demokratiškas žanras: gali išeiti fotografuoti per pietus, poilsiui nuo kasdienių darbų arba lyg atsitiktinai pagauti kadrą einant namo iš darbo.
Tapytojo ir fotografo santykis su tikrove yra gan skirtingi. Štai tapytojas stovėdamas prieš konkretų motyvą perkelia ant drobės jam reikalingas detales, elementus, kuriuos ima stumdyti kaip tik jam šauna į galvą.
Tuo tarpu fotografijoje nieko nepajudinsi. Gali nebent judėti pats keisdamas žiūrėjimo kampą ar keisti objektyvus. Tačiau pačios tikrovės formos nekinta. Šia prasme fotografas turi prisiderinti prie aplinkos ir būti nuolankiu.
Kita vertus, esi visiškai laisvas rinkdamasis temas, motyvus, kūrybos priemones. Bet pradėjus dirbti, gilintis į konkrečią temą, laisvės ir pasirinkimų mažėja – viskas susiveda į tinkamiausiai pasirinktą ir atkliktą kadrą. Toje akimirkoje, iki kurios gali eiti valandų valandas, sutelpa fotografijos meno esmė.
Fotografija – labai demokratiškas žanras: gali išeiti fotografuoti per pietus, poilsiui nuo kasdienių darbų arba lyg atsitiktinai pagauti kadrą einant namo iš darbo.
Aš dirbu beveik vien su analgine fotografija ir man patinka, kad kurį laiką nufotografavus nežinau ar kažkas pavyko. Laukimas taip pat yra kūrybos dalis. Beje, kaip ir atsitiktinumas, kuris egzistuoja net ir kruopščiausiai sustatytame kadre.
– Didžioji dalis jūsų darbų yra juodai balti. O nepasiilgstate spalvų?
– Bijau, kad fotografijoje aš tiesiog spalvų nesuvaldyčiau. Todėl ir renkuosi tarpinius spalvinius variantus – fotografuoju juodai baltai, o tada paspalvinu pagal savo poreikius. Šia prasme, galima sakyti, bent maža dalelytė tapytojo manyje vis dar yra išlikusi (juokiasi).
Bet iš esmės tapybos nepasiilgstu. Man visiškai pakanka muziejų: lankausi čia gan dažnai ir prisižiūriu daugybę labai gerų darbų, todėl pačiam imti teptuką tiesiog nebekyla ranka.
– Bet juk tas pats yra ir su fotografija.
– Taip. Bet kai apsisprendi, kad toks dabar yra tavo kelias, tuomet nebesuki galvos dėl kitų dalykų. Tiesiog eini tuo keliu, ieškai savo temų ir nesikankini dėl kitų fotografuojančių.
Fotografija yra tapusi natūraliu gyvenimo būdu, juk kiekvieno kišenėje dabar yra fotoaparatas. Bet man dėl to nei šilta, nei šalta.
Neseniai teko girdėti, kad per dieną į viešuosius tinklus yra įkeliama du milijardai fotografijų. Įsivaizduojate, koks tai milžiniškas srautas... Tačiau fotografai nuo kitų skiriasi tuo, kad jie daug metų mokosi fotografuoti ir žino ne tik ką daryti, bet ir moka rūšiuoti, atskirti gerus darbus nuo prastų.
Tuo tarpu daugelis fotografuoja aklai, o jų nuotraukos atlieka visiškai kitas funkcijas – pavyzdžiui, reprezentuoja jų gyvenimus viešumoje. Žinoma, tai irgi tam tikra dokumentavimo forma ir, neabejoju, kad ateities istorikai bei antropologai šių vaizdų pagrindu darys įdomiausius tyrimus.
Tačiau dabar tos nuotraukos dažniausiai yra tiesiog padaromos, pakabinamos virtualybėje ir niekada neperžiūrimos. Šitaip visos jos tiesiog nugrimzta į nebūtį.
– Lietuvos fotografijos pamatas yra humanistinė kryptis, dėmesys žmogui, jo laikui, tarpusavio santykiams. Tuo tarpu jūsų cikluose žmogaus išvis nėra. Kodėl?
– Namuose turiu įsirengęs fotostudiją, į kurią kartais pakviečiu savo bičiulius, pažįstamus menininkus ar tiesiog kultūros žmones: mes pasikalbame, pabendraujame ir aš padarau keletą jų portretų. Tiesiog sau kaupiu savotišką kultūros žmonių kolekciją.
Nuotraukos dažniausiai yra tiesiog padaromos, pakabinamos virtualybėje ir niekada neperžiūrimos. Šitaip visos jos tiesiog nugrimzta į nebūtį.
Na, o dėl nepažįstamų žmonių – kebliau. Tai, visų pirma, lemia mano būdas, asmeninės savybės. Kita vertus, šiandien ir žmonių santykis su fotografija yra gerokai pasikeitęs: neatsiklausęs nufotografuosi, tai gali ne tik būti iškoneveiktas, bet ir apstumdytas. O kam man to reikia?
– Štai pristatėte naują savo darbų seriją. O kokie sumanymai laukia ateityje?
– Paprastai taip ir būna: padarai parodą ir supranti, kad tai paskutinis etapas – viskas atlikta. Ir dabar toks jausmas yra – šią temą pabaigiau. O kas toliau? Kasdieniai darbai. Taip pat turiu nusimatęs ir naują temą, kuri susijusi su gan netikėtais miesto elementais. Po kelių metų gal pavyks kažką nustebinti... Bet, žinoma, prieš tai reikia padaryti.
