Monumentalistikos retrospektyva
Dar 2024 pavasarį pasitvirtinusi naują atminimo ženklų įrengimo, skulptūrų ir paminklų statymo ar nukeldinimo tvarką, įgalinusią galutinį žodį tarti merą ar jo įgaliotą asmenį, Kauno miesto savivaldybė 2025-aisiais tapo vienvalde paminklokūros lydere.
Laikinoji sostinė šįmet sėkmingai tęsė „Kauno akcentų” programą. Mažajame ąžuolyne iškilo nauja granitinė skulptūra „Matyk-klausyk“. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio Vienybės aikštėje iškilo bronzos ir plieno bareljefai, atspindintys reikšmingas Kauno istorijos epochas. Dar keli akcentai atsirado ir senamiestyje bei kitose Kauno vietose. Kauno miesto savivaldybė aktyviai planuoja ir dar vieną naują paminklą. Inicijuotas paminklas tarpukario Lietuvos aviacijos kūrėjui Antanui Gustaičiui. Rugsėjį paskelbtas atviras meninės-architektūrinės idėjos konkursas, o lapkričio mėnesį buvo sulaukta ir pirmosios idėjos.
Viešos diskusijos rodo, kad apie istorinę atmintį ir jos įvaizdinimą (dažniausiai paminklais) Kaune pastaruoju metu kalbama daug ir dažnai. Pernai Kaune iškilo Panevėžio miesto įkūrėjo Aleksandro Jogailaičio paminklas, kalbėta ir apie idėją įamžinti Algirdą Mykolą Brazauską. Nors paminklų statymo racionalė ne visada aiški, mero lyderystė jau leidžia Kauną tituluoti šiandieninės Lietuvos įpaminklinimo pirmeiviu.
Paminklai nuo seniausių laikų yra būdas kurti, perkurti, palaikyti ir įtvirtintinti tapatumą – valstybės, miesto, regiono. Tam tikrų tapatybinių politinių sumanymų tikriausiai galima įžvelgti ir čia. Tiesa, ne tiek per istorinių miesto ištakų paieškas, kiek per tam tikrą Kauno vaidmenį bendrame Lietuvos miestų istorinės atminties kūrime.
Ne visai aiški paminklokūros racionalė šįmet ištiko ir Šiaulius. Saulės miesto taryba vasaros pradžioje panaikino prieš beveik du dešimtmečius priimtą sprendimą miesto Prisikėlimo aikštėje statyti obeliską „Tautos laisvei“.
Iki šio sprendimo vedė keli konkursai. Paskutinysis konkursas net turėjo aiškų nugalėtoją. Tiesa, deklaruojama, kad galutinis nutarimas nestatyti paminklo priimtas po to, kai planuoto paminklo kaina išaugo nuo 190 iki 381 tūkst. eurų, o iš visuomenės nepavyko surinkti reikiamų lėšų.
Širvintos, Druskininkai ir Naisiai šįmet parodė, kad jei Vilnius negali, gali būtent šie miestai.
Ne tik lėšos, bet ir politinė motyvacija čia galimai suvaidino nemenką vaidmenį. Tam tikros jėgos, veikiančios ir miesto valdžios aplinkoje, Šiaulių miesto tapatumą suvokia kaip išskirtinai žemaitišką ir skvere, kur buvo numatytas obeliskas „Tautos laisvei”, mieliau matytų paminklą Saulės mūšiui. Tapatybių konkurencija. Arba galimai ir kiek paprastesnės priežastys: laimėjusį projektą palaikė miesto tarybos opozicijoje esantys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovai, su kurių laikysena aktyviai susikerta mero vizija.
Galios kova tarp sostinės ir mažųjų miestų
2025-ieji mažesniuosiuose Lietuvos miestuose žymėjo ir kovą su centru – t. y. Vilniumi. 2023-iaisiais daug diskusijų sostinėje sulaukė išrinktas paminklo Justino Marcinkevičiui konkurso nugalėtojas. Paminklą buvo suplanuota statyti greta Lietuvos rašytojų sąjungos esančiame skvere. Tiesa, šis sprendimas, panašu, ir neįgis materialios formos, nes yra įstrigęs diskusijose ir nesutarimuose dėl nevienareikšmio poeto praeities vertinimo.
Širvintos, Druskininkai ir Naisiai šįmet parodė, kad jei Vilnius negali, gali būtent šie miestai. Pirmosios J.Marcinkevičių su paminklu „Skaitanti mergaitė“ įamžino Širvintos. Tuomet vos po gero mėnesio, liepą Druskininkuose buvo atvertas J.Marcinkevičiaus vardo skveras, kuriame savo vietą atrado poetui skirtas paminklas „Giedantis paukštis“. Galiausiai, rugpjūčio mėnesį paminklas poetui buvo atidengtas Naisiuose.
Kiek tai nuoširdus noras įamžinti, o kiek galios žaidimas ir pasipriešinimas iš sostinės ataidinčiam atminimo diskursui, galime spręsti individualiai.
Regionams rūpi savi herojai
Ne tik politiniai sumetimai, bet ir noras įamžinti vietos herojus šįmet lydėjo regionus. Pavyzdžiui, birželį Anykščių rajone atidarytas memorialas, skirtas 183-ims Svėdasų apylinkėse žuvusiems partizanams. Sutariama, kad tai bene monumentaliausias Anykščių rajono paminklinis objektas.
Kas šįmet labiausiai nustebino? Sprendžiant iš reakcijų, diskusijų ir net išpuolių, tai buvo vasarą Zarasuose atidengta Mykolo Saukos skulptūra „Liudytoja“.
Memorialą, įkurta visai šalia Svėdasų, savo lėšomis finansavo verslininkas Petras Baronas. Architekto Andriaus Marmos kurtas paminklas – 4 metrų aukščio pilkapio formos kalnelis, kurio viduje įrengta erdvė lankytojams. Partizanų tematika per visą atkurtos nepriklausomybės periodą Lietuvoje įpaminklinta gausiausiai. Tad tokios individualios iniciatyvos atminti savo krašto herojus bendrame Lietuvos kontekste tikrai nestebina.
Kas šįmet labiausiai nustebino? Sprendžiant iš reakcijų, diskusijų ir net išpuolių, tai buvo vasarą Zarasuose atidengta Mykolo Saukos skulptūra „Liudytoja“. Beveik trijų metrų aukščio betoninė skulptūra buvo įkurdinta Zarasų miesto centre, buvusiame KGB pastato kiemelyje. Tai nuogos vyresnės moters skulptūra, meistriškai atidengianti ne tik laiko žymes žmogaus kūne, bet ir kūrybinius sprendimus – betono siūles, pjūvius, konstrukcijas.
„Liudytoja“ sukėlė audringas reakcijas. Vieni sakė, kad tokiam meno kūriniui istoriniame miesto centre ne vieta. Kiti – kad tai labai reikalingas kvietimas susimąstyti apie orumą ir tylų pasipriešinimą. Be diskusijų, sklptūros atžvilgiu buvo imtasi ir veiksmų: pirmosiomis dienomis po atidengimo skulptūra patyrė net du išpuolius – ji buvo padegta, o po to apipiešta.
Kas iš viso to gaunasi?
Stebint viešąją erdvę, susidaro įspūdis, kad nesutarti dėl paminklų, įamžinimo, paminklinės raiškos kažkodėl yra negerai – negerai, kad išsiskiria idėjos, iniciatyvos, vizualiosios raiškos. Tačiau diskusijos ir nesutarimai iš tiesų yra labai normalus ir sveikas dalykas.
Paminklas visada yra tam tikrų idėjų, vertybių, tapatybės sampratų įvaizdinimas. Visiškai normalu ir nuo demokratinių sąlygų neatsiejama turėti skirtingas ar įvairias šio įvaizdinimo sampratas – tiek idėjines, tiek vizualines. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, paminklokūros procesas prisipildė naujų veikėjų: paminklai nuo to laiko buvo ir yra kuriami tiek iš apačios kylančiomis (angl. bottom-up), tiek iš viršaus pasiūlytomis (angl. top-down) iniciatyvomis. Tokia įvairovė, proceso pliuralizmas reiškia paminklokūros demokratėjimą. Ir 2025-aisias šį demokratėjimą turbūt geriausiai paliudijo „Liudytoja“.
Vis tik ne visi procesai gali būti vertinti teigiamai. Tam, ką galima užčiuopti šiais metais, yra naudojamas konkretus terminas – atminties instrumentalizacija, kai paminklai pasitelkiami aiškiai apibrėžtų politinių tikslų siekimui ir įgyvendinimui, palaikant vienkryptį atminties pasakojimo kūrimą. Kai šis pasakojimas kuriamas ne įtraukiai, į diskusijas įtraukiant ir išgirstant skirtingas visuomenės grupes, bet taip, kaip palanku, siekiant konkrečių politinių tikslų, nes paminklas, be kita ko, visada yra ir galios įvaizdinimas.
Santykis su praeitimi reiškia ne tik atsiribojimą, bet ir naujų reikšmių kūrimą.
Kodėl kai kurie svarbūs įvykiai ar asmenybės vis dar nėra įpaminklinti? Kodėl paminklokūros procesas tuo pačiu metu lyg ir turi kryptį, lyg ir ne? Kodėl paminklokūros proceso roboženkliai, atrodytų, kartais vis dar pristinga atraminių krypčių? Atsakymas paprastas, bet kartu ir sudėtingas.
Pastaruosius metus paminklokūros procesas Lietuvoje buvo labiausiai sutelktas į iš sovietinių laikų vis dar užsilikusių paminklų šalinimą. Naują impulsą šiam susirūpinimui suteikė 2022 metų pabaigoje Seimo priimtas Desovietizacijos įstatymas. Būtent į viešųjų erdvių desovietizavimą ir buvo sutelktas pagrindinis dėmesys.
Žiūrint analitiškai, desovietizacija vyksta dviem etapais: visų pirma, viešosios erdvės atlaisvinamos nuo ankstesnį politinį būvį menančių paminklų (negatyvusis de-Sovietizacijos dėmuo), tada jos užpildomos paminklais, kuriančiais reikšmes, atitinkančias naują politinę realybę (pozityvusis de-Sovietizacijos dėmuo). Santykis su praeitimi reiškia ne tik atsiribojimą, bet ir naujų reikšmių kūrimą – t. y. naujų paminklų atsiradimą. Paminklų šalinimas dar ne viskas, labai svarbu, kuo jie pakeičiami.
Baigiant negatyvus ir pozityvus desovietizacijos dėmenys nėra emociškai įkrauti. Tai nereiškia, kad negatyvusis desovietizacijos dėmuo yra „blogas“ ar „neigiamas”, o pozityvusis – „geras“ ar išskirtinai „teigiamas”, ir atvirkščiai. Šios dvi sąvokos atskleidžia, kad tas pats istorinis–politinis reiškinys turi dvi puses ir jam būdingas dialektiškumas: paminklų griovimą lydi naujos monumentalistikos kūrimas, kuriam irgi verta ir prasminga skirti deramą dėmesį.
Šis tekstas yra projekto „Pozityvusis desovietizacijos dėmuo: naratyvumo ir vizualumo dermė“ dalis. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-24-47. Viktorija Rimaitė-Beržiūnienė yra Vilniaus dailės akademijos podoktorantūros stažuotoja.
