Dešimtmetė Akvilė Drukteinytė žirgais jodinėja jau šešerius metus. Pirmą kartą tėvai dukrą užsodino ant balno, kai jai buvo dveji metukai, o ketverių metų gimtadienio proga nupirko ponį, jį mergaitė pavadino Sniego Seniu. „Ir dabar jį tebeturiu. Dar jodinėju su žemaitukais Kvarcu ir Kronu. Iškart po pamokų tėtis nuveža į Vilniaus žirgyną ir kol visus juos prajodinėju, praeina gal keturios valandos“, – paaiškina jaunoji jojikė, ne vieno konkūro prizininkė.
Daugelis baiminasi nukristi
Šešis kartus per savaitę jodinėjanti Akvilė prisipažįsta, kad dar nebuvo pavargusi, priešingai – šis užsiėmimas jai teikia džiaugsmą ir malonumą. Ilgiausia pertrauka, kai nesimatė su savo žirgais, dešimtmetei buvo žiemą, kai dešimčiai dienų buvo išvykusi į Alpes slidinėti. Ilgiau, sako, be jų neišvertų. „Reikia būtinai su žirgu pakalbėti prieš jojant, jis viską supranta. Ne kartą buvau nukritusi nuo balno. Taip žirgas elgiasi, kai ilgai manęs nemato – iš laimės rodo visą savo energiją ir numeta. Bet žemaitukai neaukšti“, – šypteli patyrusi jojikė.
Jojimo kainos: Vienu žirgu (1–3 žmonės) be treniravimo: 45 min. – 30 Lt; 30 min. – 20 Lt; Individuali trenerio pamoka pradedantiesiems: 45 min. – 45 Lt; 30 min. – 35 Lt; Jojimo abonementai: 1 mėn. (4 užsiėmimai po 45 min.) – 110 Lt be treniravimo, 160 Lt su treniravimu.
Vilniaus žirgyno jojimo trenerės Genovaitės Lialytės teigimu, norint pradėti joti pirmiausia reikia drąsos. „Pirmą kartą atėjusieji kažko išsigąsta. Bijo sėsti ant arklio, o labiausiai nukristi ir nesuvaldyti jo. Tačiau antrą ir kitus kartus būna daug lengviau“, – teigia trenerė ir neslepia, kad visi gali išmokti jodinėti, bet ne visiems tai pavyksta greitai ir lengvai. Tai priklauso nuo žmogaus, iš dalies ir nuo arklio. „Žmogus ant žirgo visų prima turi jaustis drąsiai. Jei ant vieno ristūno blogai jautiesi, jis muistosi, ieškok tokio, ant kurio jausiesi patogiai. Turi drąsiai eiti prie žirgo, jis neturi jausti tavo baimės“, – aiškina ponia Genovaitė.
Morka – kaip saldainis
Vieniems išmokti jodinėti užtenka kelių mėnesių, kitiems ir metų prireikia. O kai kurių žmonių, pasak trenerės, gali neprisileisti žirgas. „Atėjo kartą pas mus pora. Ant to paties žirgo sėdo mergina, paskui vyras. Tačiau jį žirgas numetė gal tris kartus, vis muistėsi, buvo neramus. Vadinasi, gyvuliui kažkas nepatiko“, – pasakoja žirgyno darbuotoja. Daugiausia norinčiųjų išmokti jodinėti į žirgyną plūsta vasarą, žiemą – kiek mažiau, tačiau ir šiuo metų laiku, anot pašnekovės, netrūksta entuziastų. Be specialaus pašaro, kumelės ir eržilai maitinami duona, obuoliais ir morkomis. Pastarosios žirgui yra tas pats kaip žmonėms – saldainiai. Tačiau labiausiai ristūnai mėgsta juodą duoną.
Žirgai – prabangos dalykas
Iš viso Vilniaus žirgyne laikoma 340 veislinių žirgų. Jo vadovas Stasys Svetlauskas tikina, kad šiuo metu auginami žemaitukų, stambiųjų žemaitukų, trakėnų, grynakraujų jojamųjų, arabų ir Šetlando ponių veislių veisliniai žirgai. Anot žirgyno direktoriaus, ristūnai nebrangsta, nebent sparčiai kyla pragyvenimo lygis: „Žirgai – prabangos dalykas. Todėl ir kainos sąlyginės. Žemaitukai, pavyzdžiui, kainuoja 10 000 litų. Tačiau kai kuriuos žirgus esame pardavę ir už 69 000 litų (20 tūkst. eurų) ir net 138 tūkst. litų (40 tūkst. eurų.).“
Žirgai perkami įvairiais tikslais. Jei žmogus perka pasijodinėti vaikui, paprastai renkasi Šetlando ponį arba žemaituką. Jei klasikinėms sporto šakoms, patariama rinktis trakėnus. Pasak pono Stasio, tai universlus žirgas. „Dažnas išsigąsta arabų veislės žirgų. Iš pažiūros jie atrodo nesuvaldomi. Arabai yra labai prieraišūs, draugiški, bet visuomet nori pasirodyti. Užsieniečiai ilgą laiką pirko arabus, jie ypač tinkami lenktynėms, pavyzdžui, maratonams. Šios veislės žirgas nėra greitaeigis, bet ištvermingas“, – veislių ypatumus vardijo S.Svetlauskas.
