Skysčiams – ne
Masačusetso technologijų universiteto (MIT) specialistai sukūrė specialų dalelių sluoksnį, kuriuo padengti paviršiai atstumia bet kokį skystį, įskaitant riebalus. Pritaikyta masinei gamybai, technologija praverstų daugelyje sričių, pradedant automobilių dažais ir baigiant dėmėms atspariais drabužiais. Ypatingąjį – omnifobinį – sluoksnį sudaro mikrostruktūros, suformuojančios oro kišenes, kurios padeda sulaikyti skysčius ir neleidžia jiems pasiekti medžiagos paviršiaus.
„Tokių paviršių problema ta, kad jie gali netikti naudoti daug kartų“, – teigia Chuckas Extrandas, dirbantis kompanijoje „Entegris“, kuri gamina skysčių valdymo įrangą puslaidininkių pramonei. Tačiau mokslininkas įsitikinęs, kad padaryti omnifobinius paviršius atsparesnius iš principo įmanoma. Galbūt. Bet gal geriau išrasti ką nors, kas gamtą padarytų atsparią taršai arba žmogų – virusams?.. Gal ir gerai, kad kada nors žmonės nebežinos, ką reiškia sušlapti kelnes, bet man vis vien sunku patikėti, kad šiuo metu nėra svarbesnių problemų.
Širdis iš spausdintuvo
Vandeniui atsparūs džinsai tėra gėlytės, palyginti su tuo, kas šovė galvon vienam Japonijos mokslininkui. Makoto Nakamuros misija – priversti įprastą spausdintuvą gaminti žmogaus organus. Tokiame spausdintuve rašalo lašelius pakeistų gyvos ląstelės, kurias prietaisas sudėliotų į organą. „Tai būtų panašu į didžiulio dangoraižio statybas mikroskopiniu masteliu, vietoj plieno sijų, cemento ir stiklo naudojant skirtingas ląsteles ir kitas medžiagas“, – sako M.Nakamura.
Galutinis Toyamos universiteto profesoriaus tikslas – išspausdinti pačią tikriausią žmogaus širdį. Kadangi ji būtų sudaryta iš paciento ląstelių, medikams nereikėtų baimintis atmetimo reakcijos. M.Nakamuros nuomone, tokiai technologijai sukurti jam gali prireikti apie 20 metų, tačiau pasiekimas leistų masiškai gaminti širdis pacientams, laukiantiems gyvybiškai svarbaus organo. Profesoriui jau yra pavykę išspausdinti milimetro skersmens cilindrą dvigubomis sienelėmis, kurias sudaro dviejų tipų ląstelės.
Kad ląstelės nesudžiūtų ir lengviau suformuotų trimatį objektą, mokslininkas jas laiko specialiame natrio mišinyje ir spausdina tiesiai į kalcio chlorido tirpalą. M.Nakamura tikisi, kad ląstelių spausdintuvai ilgainiui pajėgs dirbti ne tik su įprastomis, bet ir su kamieninėmis ląstelėmis, kurios leistų gaminti bet kokius naujus sveikus organus. Žodžiu, sustreikavo širdis, prisėdai prie kompiuterio, paspaudei „Print“...
