Ichtiologai jau gana seniai nustatė, kad ne tik stauridės, silkės, merluzos bei kitos vandenynų žuvys, bet ir mūsų krašto, esančio vidutinėje klimato juostoje, vandenų aukšlės, seliavos ar stintelės neatsitiktinai buriasi į tuntus. Žuvys būryje jaučiasi daug saugesnės, nes žuvų tunto aerodinaminės savybės – gerokai pranašesnės nei vienišos žuvelės galimybės. Todėl būriu daug lengviau pasprukti nuo pavojaus ir susirasti maisto. Bet ilgą laiką buvo mįslė, pagal kokias taisykles tuntas susiburia ir kaip sugeba visos tunto žuvys sinchroniškai judėti, nesiorientuodamos į lyderį.
Uppsalos (Švedija) universiteto matematikai, pasitelkę į pagalbą Sidnėjaus (Australija) biologus sukūrė matematinį modelį, praskleidžiantį šios paslapties skraistę. Mokslininkai akvariume stebėjo keturias nedideles žuveles gambuzijas, iš kurių viena buvo pažymėta ir su jos elgsena buvo lyginami kitų trijų žuvelių veiksmai. Matematinis modelis padėjo atskleisti, kad tunto judėjimas, nepaisant šio proceso sudėtingumo, priklauso tik nuo kiekvieno individo elgsenos. Na, o kiekviena žuvis tunte vadovaujasi paprastomis taisyklėmis: pirma, laikytis minimalios distancijos nuo plaukiančios priekyje gentainės, antra, tiksliai mėgdžioti greta plaukiančios kaimynės judesius. Šios dvi taisyklės užtikrina absoliučiai koordinuotą žuvų tunto elgseną. Manoma, kad žuvų sugebėjimas sinchronizuoti savo veiksmus – įgimtas instinktas.
