Žūklės draugų profilis „Facebook“ tinkle
Mūsų meškeriotojų ekipuotė – lengva, ją sudaro žūkladėžė ir ledgrąžtis arba peikena pirmledžiu. Švedų meškeriotojai ištikimi šiai tautai būdingoms prakticizmo tradicijoms, gerokai atmieštoms komforto poreikiais. Pas mus tik ant Kuršmarių ar Kauno marių ledo išvysi sniego motociklą arba rogių karavaną, traukiamą traktoriuko, o Švedijoje kiekvienas meškeriotojas į žūklės vietą atvyksta arktinių palijų meškerioti sniego motociklu, apkrautu manta, kurioje būtinai yra palaipinė, tačiau nemažai ir tokių, kurie motociklais atvelka specialius namelius, kurių viduje įskuri kaip viešbutyje, o meškerioji pro angas grindyse.
Tad draudimas meškerioti nuo dvidešimtcentimetrinio ledo šių faktų fone nebeatrodo absurdiškas. Jis paremtas vietos realijomis. Tikriausiai kažkas paskaičiavo, o ne iš piršto laužė, kokio storio turi būti ledas, kad išlaikytų meškeriotojus su tokia svaria ekipuote. Pasak švedų ant Landosjono ežero ledo, tuose „taškuose“, kur gerai kimba arktinės palijos, dažnai susiburia ne vienas šimtas atvykusių iš didmiesčių ir iš svetur meškeriotojų. Būtent jiems minėtas draudimas ir skirtas. Vietiniams gyventojams, kurie ant ledo palapinių nestato, ateina pameškerioti su pora meškerėlių ir kurie sugavę kelias palijas eina namo, gaudyti žuvis galima nuo bet kokio storio ledo, kad tik išlaikytų meškeriotojo svorį.
Tai sužinoję, iš pradžių primygtinai bandėme įsiprašyti į šią meškeriotojų kategoriją, tačiau pas švedus kaip ir pas vokiečius – tvarka yra tvarka. Jei negalima, tai negalima. Licencijų platintojas tik pečiais gūžtelėjo. Nėra tokios kategorijos. Kad ir kaip apmaudu, o legendinės Landosjono palijos mums buvo neprieinamos. Ežeras už kiemo vartelių, o meškerioti negali. Skubiai reikėjo keisti planus.
Planuotė pašte
Švedijoje žiemos pradžia taip pat kaip ir pas mus buvo švelni, todėl ne tiek šalo, kiek drėbė sniegą, kuris užvertė daugelį ežerų užklojusį juokingą vietos masteliu dešimtcentimetrinį ledo luobą. Nors mūsų ekspedicijos atvykimo proga spustelėjo 20 laipsnių šaltis, tačiau buvo utopiška tikėtis, kad po pusmetriniu sniego sluoksniu ledas pastorės per kelias dienas. Kita vertus, ir tų kelių dienų neturėjome. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žūklės operatoriaus atstovas iškart susiorientavo situacijoje ir pasiūlė ieškoti kito ežero, kur po ledu grobio lūkuriuoja paslaptingasis Salvelinus alpinus.
Tačiau pasirodė, kad vietos paieškos ne tokios paprastos, nes palijomis garsėjantys ežerai, kurių ilgis – 20-40 km, telkšo toli vienas nuo kito, o žiemą švedai iš vienos gyvenvietės į kitą važiuoja tik didelio būtinumo spaudžiami, todėl informacijos apie tai, kur kas kimba, neturi. Geriausia išeitis – vykti į esantį už 17 km Lillholmsjo miestelį, kur yra Švedijos karališkojo pašto skyrius, tikintis, kad ten gausime reikiamas rekomendacijas.
Čia reikia trumpai paaiškinti, ką švedams reiškia pašto skyrius? Tai vietinių naujienų informacinis centras, tai vieta, kur atgabenamos užsakytos siuntos, čia galima įsigyti spaudos, knygų, rūkalų, įvairių mažmožių, suvenyrų, o svarbiausia, kad čia – poros šimtų kilometrų spinduliu vienintelė vieta, kur galima nusipirkti alaus. Be to, Lillholsjomo pašto skyrius įsikūręs pirmame viešbučio, kuriame apsistoja muselininkai iš įvairių Europos šalių, aukšte. Jie čia atvyksta meškerioti ne tik kiršlių bei šlakių, bet ir arktinių palijų, gyvenančių ežeruose. Šį faktą, kuris tapo pirmąja alternatyvia informacija, įsidėmėkite, nes jį dar prisiminsime, kalbėdami apie palijų meškeriojimo ežeruose ypatumus.
Pakirdome anksti, anksti papusryčiavome, todėl dar prieš aušrą atvykome į Lillholmsjo. Pašto darbo laikas dar nebuvo prasidėjęs. Spaudė šaltukas, linksmai šurmuliavome aikštėje priešais malonų akiai pastatą, ant kurio fasado puikavosi iškaba su užrašu – „Gastis“. Mūsų erzelis, matyt, pažadino pašto tarnautoją, kuris gyvena tame pačiame pastate, kur įsikūręs pašto skyrius, nes antrojo aukšto lange netrukus įsižiebė šviesa, po kiek laiko sutvisko ir pašto skyriaus patalpos šviestuvai bei klaktelėjo atrakinamas durų užraktas. Mūsų delegacija sugužėjo į vidų ir iškart akis į akį susidūrė su penkiakilograminio šlakio, sumeškerioto šalia miestelio tekančioje upėje, nuotrauka.
Tokie vaizdeliai visada pakelia nuotaiką, todėl su dviguba viltimi ėmėme kamantinėti sausą kaip pagalys pašto tarnautoją, kuris pasirodė esąs ne formalistas ir atidarė jam patikėtą įstaigą anksčiau nei numatyta darbo grafike. Blykčiodamas trockistinio stiliaus akinių stiklais pašto tarnautojas pasiklojo ant prekystalio smulkų apylinkių žemėlapį. Pirmiausiai pirštu dūrė į ežerą, telkšantį maždaug už pusšimčio kilometrų nuo Lillholmsjo, esą ten gaudyti palijas licencijas jau pirko ir vietiniai, ir atvykėliai meškeriotojai. Paskui jo pirštas atklydo iki telkšančio šalia miestelio Gyseno ežero. Esą palijų jame gausu, tačiau žuvų dydis labai įvairus. Jei pasiseks gali užkibti ir poros kilogramų palija, bet gali ir neužkibti... Tačiau šią išlygą sąmoningai praleidome pro ausis, nes kiekviename lietuvyje sėdi kipšiukas, kuris dažnai pastūmėja mus avantiūroms arba kursto nepagrįstai pasitikėti savo sugebėjimais. Tad kiekvienas slapta galvojo, jei stambių palijų yra, tai tik laiko klausimas, kada jas pavyks aptikti. Suprantama, kad licencijos meškerioti Gyseno ežere buvo įsigytos greitai ir entuziastingai.
