Šis pavasaris Vilnių nuspalvino teatro bei šokio festivalių gausa. Gegužės 15 – 21 dienomis visiems smalsiems ir nepasisotinantiems nauju, šiuolaikišku teatru, vėl suteikta galimybė aplankyti jau 14-ąjį kartą prasidėjusį festivalį „Naujoji dramos akcija“. Šiemet festivalyje tiek užsienio, tiek lietuvių darbai, Europoje subrendę ir pripažinti kūrėjai, paskaita apie Naftos remiamą meną bei provokuojantis Vengrų projektas – forumas.
Gegužės 5-ąją Menų spaustuvės kišeninėje salėje tyliai, ramiai ir tarsi neoficialiai festivalį atidarė Norvegų menininkas Amund Sjølie Sveen su drąsiu tautinės ir politinės saviironijos pilnu performansu „Nafta – menui“. Čia buvo pristatyta Norvegija, kaip viena turtingiausių pasaulio šalių, su aukštais savo pragyvenimo, darbingumo reitingais, žinomomis naftos gamybos kompanijomis ir jų itin perdėtu susidomėjimu menais. Dėl itin suaktyvėjusios paramos menui Norvegijoje įvairių sričių kūrėjai gyvena prabangiai, tačiau ar prasmingai?
„Mes turime daug resursų iš ko gyventi, bet mažai priežasčių dėl ko“, – cituoja instaliacijos autorius Norvegijos premjero ministro žodžius. Anot statistikos, vienoje turtingiausių šalių žmonės nėra patys laimingiausi. Koks gi ryšys tarp turto ir laimės? Ar laimė menininkui būti gerai finansuotam? Ir ar gali menas keisti pasaulį ir nusistovėjusius dėsnius? Klausimai, kurie kyla besėdint salėje ir klausant ironiškos, taiklios ir atviros kūrėjo kalbos. Performanso metu tarsi nusibrėžė ribos tarp finansuojamų ir patogiai įsirašiusi į tautos „simbolių“ gretas kūrėjų ir tų, kurie ieško tikrosios kūrybos ir meno prasmės bei funkcijos pasauliniu mastu.
Tą patį vakarą buvo parodytas ilgai lauktas, apkeliavęs Europą , išliaupsintas ir, anot kritikų, būtinas pamatyti kaimynų Latvių režisieriaus Alvis Hermanis spektaklis „Sonia“. Sąžininga teigti, jog Tatjanos Tolstajos pjesė, pagal kurią pastatytas šis spektaklis, ne visiems pakliuvusi į rankas ir ne daugelis ją perskaitęs. Tačiau ši kitoniška realybė, į kurią papuolame vos tik įėjus į salę, grojant nostalgiškai patefonu leidžiamos plokštelės muzikai, pati save pristato gan tiesiai ir aiškiai. Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) prieškario laikotarpio butas, su visais to meto rusų moters namams priklausiusiais atributais – nuo didžiulės rūbų spintos iki ūkinio muilo. Ir čia jau prasideda spektaklis. Krebždančios durys mums atveria dviejų stambių, kaukėmis apsirengusių vyrų siluetus, kurie iš kart atpažįstami kaip gan negrabūs vagys, savo kūno kalba panašėjantys į alkanus kvailius, besikėsinančius į bet kokį šlamštą. Po truputį pažindami butą, spintoje esančius daiktus, aktorių kuriami personažai tarsi keičia žiūrovui įprastą realybę - vieną iš vyrų aprengdami spintoje rasta suknele, kojinėmis, peruku bei iš po lovos styrančiais batais. Šis transformuojasi į Sonią - keistą moterį, stėrančia kvailu, negyvu žvilgsniu ir nepatrauklia fiziologija.
Pirmoji frazė: „ Buvo žmogus – ir nebėr. Liko tik vardas – Sonia“ – tampa kertiniu spektaklio atspirties tašku. Taip prasideda moters likimo istorija, kurią prisiminimų būdu pasakoja iš vagies besitransformuojantis į pasakotoją – stebėjusįjį, aktorius Jevgenij Isajevs. Moters, vardu Sonia (akt. Gundars Abolinš), rutina, įpročiai, maisto gaminimo ypatumai ir itin pasakotojo pabrėžtinas kvailumas – viskas be herojės teksto, tačiau atpažįstama net iki kvapų. Spektaklyje įvykdomas moters, kurios niekas nemėgo, kvailumo ir naivumo išbandymas. Ada, graži persona, pasišlykštėjusi Sonia, išsiunčia šiai netikrą meilės laišką nuo fiktyvaus vyro, kuris visokiausiais būdais pažadina moters rutinoje jausmų gamą, tikėjimą ir laukimo prasmę. Sonios istorija kelia ir gailestį, ir pasišlykštėjimą, ir liūdesį, ir juoką, pažadina jautrumą ir tuo pačiu metu pasibaisėjimą. Tiek prieštaringų jausmų kyla nuo labai nedaug veiksmo turinčio spektaklio, kuris moters dvasiniu pasauliu ir pasakotojo kuriamais piešiniais, išprovokuoja klausimą – ar tokių kaip Sonia reikia?
Apie ką spektaklis? Kodėl tokia forma, o ne kitokia? – į šiuos klausimus po spektaklio vykusioje diskusijoje aktoriai nebuvo linkę atsakinėti, nes anot jų, tai labai individualu. Anot aktoriaus Gundars Abolinš: „galima teigti, jog spektaklis apie meilę, bet kaip kiekvienas tą terminą supranta, perleidžia per save - labai skiriasi“. Aktoriai atviravo, jog lietuviai buvo ne lengviausia publika. Žiūrovai atėjo jau tarsi pasiruošę, žinodami, tikėdamiesi. Atviraudami prisipažino, jog myli nežinantį, paprastą ir nepasiruošusį žiūrovą, nes anot jų tada galima atvira širdimi ir mintimi priimti vyksmą. Į pokalbio pabaigą aktoriai palinkėjo į teatrą eiti vieniems, o ne masėmis, kaip dažnai būna Latvijoje: „Salėje sėdi du autobusai“. Vienas žiūrovas intymiau ir jautriau priima spektaklį ir jo vyksmą bei personažus - dalinosi nuomone kūrėjai. Todėl ir pasiūlė eiti į teatrą vieniems, o iš bėdos ir dviese.
Taip tyliai, kaip prasidėjo, taip ir pasibaigė, pirmoji festivalio diena. Tik tyla, jau pripildyta zujančių minčių ir teatru išgyventų akimirkų.
