Nors ir šaltas, bet gaivus pavasario vėjas vėl į darželius atpūtė teatro dieneles. Vėl teko ieškoti naujų idėjų, išraiškos priemonių, kurti atitinkančią aplinką, jaukią ir pagaulią vaiko saviraiškai. Nieko nėra gražesnio už kuriantį žmogų. Vaiko gi kūryba vyksta nuolat; pirmiausia, su mieliausiu režisieriumi – mama, vėliau -kitais likimo vėjų atsiųstais suaugusiais. Kažkas didis pasakė, kad gyvenimas ir yra teatras. Taigi, net nejausdamas, vaikas kuria savo vaidmenis – žavius, nepakartojamus, savitus.Ir taip nuo gimimo. O šalia vaikų priversti nesnūduriuoti ir mes, suaugusieji. Tad ir stengiamės savo vaidmenis atlikti atsakingai.
Mūsų Iopšelyje -darželyje „Žingsnelis“ šiemet užgimė „linksmųjų pėdučių“ teatras.
O viskas prasidėjo nuo kūno kultūros pedagogės Ugnės Avižienytės, kuri susirūpino vaikų plokščiapėdystės problemomis ir išplėtojo projektinę veiklą šia kryptimi. „Norint išvengti plokščiapėdystės, jau ankstyvame amžiuje reikia stiprinti pėdos raumenis ir raiščius. Ir tai daryti su džiaugsmu. Kad vaikui būtų smagu pačiam stiprinti savo pėdutes, ir kartu su pedagogais, tėveliais, kitais šeimos nariais džiaugsmingai ir natūraliai, visi kartu siektų gyvenimo kokybės“-kartojo su užsidegimu. Daug malonių akimirkų mūsų darželio vaikai patyrė, kai mankštino savo pėdeles, mokėsi suprasti tokių judesių smagumą ir svarbą. Ir tėvelius mokė patys, ragino pedagogai – judėkime kartu. Bet smagiausia veikla – įvairūs, nuolat besikeičiantys pėdučių „ „žaidinimo“ pratimai... Tai ir buvo minties pradžia. O vaikų teatro draugija„Pasakaitė“.pasiūlė rinktis teatro dienelėms sveikatinimo temą, kažkaip prie jos prilipo nepaprastos kojinaičių istorijos... Štai taip ir gimė „pėdučių teatro“ spektaklis „Vabaliukų linksmybės“.
Įsivaizduokite: prasiskleidžia teatro- pievos uždanga ir ...matome vaikų kojytes, kukliai apmautas baltomis kojinėmis, tik pėdutės pirštelius sau linksmai šokdina. Ant kojinių išmegzti pievos vabalėliai, o pėdutės šokinėja, šliaužia, trepsi, šoka, neša spyglį, pavirtę linksma skruzdėlyte, boružėle, žiogu, net šimtakoju. Vaidyba žiūrovui – ir taip jau pakankamai sudėtingas menas vaikiškam amžiui, o čia dar reikia žodžius derinti su pėdučių judesiais, , dar girdėti autoriaus jungiamąjį balsą, muziką...Bet viskas pavyko, -juk tokie smagūs tie pėdučių pratimai, ypač įvilkti į personažų rūbus. Savitas būdas išreikšti save, bet kaip funkcionalu, nauja ir...sveika. O ir dekoracijas, vaikų kostiumus savo rankomis išmoningai kūrė jungtinis pedagogų, tėvų ir senelių būrelis. Ačiū jų auksinėms rankoms ir širdims.
Smagios tos teatro dienelės pavasarinio vėjo atneštos į darželius. Jos pažadina naujas mintis kūrybai, kuri taip reikalinga vaiko augimui. Tikėkim, kad „ Vabaliukų linksmybės“, tik tikros linksmybės pradžia.
Priešmokyklinio ugdymo pedagogės Vaida Mineikienė,Rasa Dunskienė
