Beveik prieš metus paklausiau mamos ir šį kartą labai nudžiugau proga praskaidrinti beįsibėgėjantį pavasarį Domanto Razausko muzika ir dainų žodžiais. Tąkart pažintis buvo tikrai džiuginanti gal ir dėl to, jog nelabai žinojau, kur einu ir ką rasiu. Šį kartą viskas kitaip. Stipriai kitaip. Šį kartą iš anksto pasirūpinau „akreditacija“, o ir vieta, kurioje vyko koncertas, neblogai pažįstama...
„Seniai matytas“ – šypsosi man padavėja ir siūlo išsirinkti ką nors išgerti. Išgirdusi, kad labai noriu miego, pasiūlo arbatos juodos su pienu (eilėmis ėmiau rašyti...). Toliau buvo „labas“ nepažįstamiems žmonėms ir laukimas to, kas, rodos, jau taip pažįstama. Mintyse skambėjo „Lietaus kambarys“ ir štai jie trys – smuikininkas, bosistas ir vokalistas. „Ko liūdi, berželi, ko liūdi..?“ klausė dainos žodžiais, o klausimą šį galėjo priimti kiekvienas iš mūsų, nes šalia sėdėję nepažįstamieji dar ir skambant pirmiesiems akordams nesugebėjo nustoti kalbėti apie kasdienius rūpesčius. Mat ausys labai mano didelės, negalėjau neišgirsti diskusijų apie tai, kas šį vakarą vairuos, ar kaip ten sekasi mergaitei užsienyje... Mano puodelis „už pažintį“ greitai ištuštėjo ir vis svarsčiau – susipažinau su kuo? Dar kartą su savimi, su naujo albumo dainomis ar tiesiog kitų žmonių rūpestėliais. Užsimerkiau. Nesivaidena.
Pirma dalis, antra, trečia... Pakartoti?
Valanda pritemusioje aplinkoje kaip ir nuo kasdienybės negalinčiose nutolti mintyse (irgi tam tikra prasme pritemusiose) pralėkė. Pamenu, kad daug žinučių trumpųjų sau atsisiunčiau, nes žinojau, kad reiks paminėti kai kuriuos faktus šiame rašinėlyje, tad suskumbu dabar ieškoti mobiliojo ir štai +370671XXXXX sako, kad „Norėjosi ir juoktis, ir verkti ir tiek smulkmenų, tiek jausmo... Drugeliai ir viskas sukas, rodos, aplinkui... dažai nubyra...“
Vietoj manęs čia rašė kažkas kitas. Bent jau staiga taip atrodo, bet kitos žinutės prisiminimus piešia ryškesnėmis spalvomis. Pirma dalis koncerto pasibaigė vaiko juoku iš auditorijos, smagia improvizacija „gražios Lietuvos“ tema ir prisipažinimu, kad pertrauką padaryti liepė. Per pertrauką atsidūriau pas garso operatorių – tą žmogų, kuriam geri dainininkai visad pabaigoj koncerto padėkoja. Šis vyriškis turi savo nuomonę ir aš jam pritariu, nes šį vakarą Domantas nesvarbu ką grotų: regį, kantri ar lengvą bliuzą – viskas vienoj tonacijoj. O juk šalia tokie puikūs partneriai. Smuikiukas, rodos, galėtų sugroti ką tik nori ir kaip tik nori, kaip ir bosistas. Didelė pagarba jiems. Pajuokaujam su garso operatoriumi, kad kaltas kas nors dėl tos tonacijos. Ar tai šeima, ar tai vaikai, ar meilužė, o gal net Kubilius... Čia pralekia mano antra dalis koncerto ir sakau „mano“, nes čia ir žmonės artimesni dūšiai aplinkui ir pakrutėti galima ir tas kvailas neonas ne taip įkyriai šviečia. Trečios dalies nėra, nes „pakartoti“ suvokiama tiesiogiai ir pakartojamos jau girdėtos dainos.
P.S.
Kiekvienas dainininkas turi apdainuoti naktį. Tai daro Egidijus Dragūnas, tai daro Andrius Mamontovas... Domantas Razauskas irgi. Dar apie meistrą kalba dažnai pastarasis. O kai jis dainavo „ateik, ateik...“ visa tai priminė ispano, dainuojančio po mylimosios balkonu serenadą, o gal šaukiančio lietuvišką vasarą, nes pavasaris jo nesužavėjo. Trūko iš balkono išmesto ir ant grindinio sudūžtančio vazono garso. Bet ne apie trūkumus čia. Broliai ir seserys, gražaus pavasario ir kad vėjas per jūsų kelius neštų mažus varpelius.
