Pagaliau prasidėjo naujas teatro sezonas, čia pat pasitinkantis dar neišmėgintas ir neperžengtais iššūkiais. Prisipažinsiu, man asmeniškai trijų dalių spektaklis, rodytas šių metų rugsėjo 12 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Dieviškoji komedija“ buvo pirmasis Eimunto Nekrošiaus režisuotas spektaklis. Tikėjausi, susidariusi įspūdį iš bendrai sklandančios viešosios nuomonės, daug.
Poema „Dieviškoji komedija“ – vienas iš kanoninių Vakarų literatūros paminklų. Knygą sudaro trys dalys: Skaistykla, Pragaras ir Rojus, tačiau spektaklyje matome tik dvi dalis. Pagrindinis herojus, poetas Dantė klajoja devyniais pragaro ratais, kur jam padeda kitas poetas Vergilijus, simboliais tapusiomis ydomis, ieško Beatričės, vaikystės laikų meilės, nesileidžiančios pasimiršti.
Akivaizdu, kad poema – simbolių, kodų ir raktų labirintas, todėl perteikti, ypač neturint individualios interpretacijos, įspūdžio ir kt., teatro scenai – jau savaime aukštai iškelta kartelė.
Pagrindinį Dantės vaidmenį atlieka gerai žinomas teatro aktorius Rolandas Kazlas, iki šiol turįs tuntus gerbėjų, net ir po dešimties metų tam tikruose socialiniuose tinkluose belaukiančių jo „sugrįžtant“ į televizijos sceną. Tai – aktorius, savo absoliutus profesionalas, tiesiog privalantis vaidinti ir kurti plataus spektro charakteringus vaidmenis, todėl jo pasirinkimas tokiam masyviam ir išties sudėtingam Dantės vaidmeniui, bent jau man asmeniškai, pasirodė tobulai logiškas, ir, tikrai, visa laimė. Dantė priverstas tempti ant savo pečių ne tik, atrodytų, statišką ir sudėtingą tekstą, jau nekalbant apie paties charakterio vienaplaniškumo perlaužimą, bet ir nenumarinamą lygiaverčio scenos partnerio alkį... Nenuteisčiau dėl to Vergilijų įkūnijusio Vaido Viliaus, nes panašiau, kad jam nepalikta specifiškesnės medžiagos lipdymui.
Nors pats pasirinktas spektaklio kūrinys iš esmės jau reikalautų papildomo išmanymo, pradedant, kad iš pradžių kūrinys buvo pavadintas „Komedija“, nes, matot, pasak poemos autoriaus, komedija yra tada, kai liūdna pradžia, o pabaiga – laiminga, o tik vėliau atsirado pavadinime „Dieviškoji“, tačiau, antra vertus, nepermaldaujamai trūko gilesnės ženklų kalbos, kai įkyriai, tarsi peršokdama į pirmą planą, Andriaus Mamontovo kurta muzika nepadėjo atsirasti naujoms reikšmėms. Kaip ir epizodai su trumpalaikiu popiežiaus atsiradimu (aktorius – Remigijus Vilkaitis).
Grįžtant prie Dantės, teko skaityti, kad kritika įžvelgia parelių su R.Kazlo monospektakliu „Geležis ir sidabras“ pagal A.Šimkaus eiles, bet man vietomis kilo aliuzijų į geraširdį, pasimetusį „Raštininką Bartlbį“, kuriame naujai priimtas darbuotojas, nuolat bevelydamas nieko nedaryti,
išmuša iš vėžių, o galiausiai ir visai neleidžia pasireikšti jį priėmusiam kontoros savininkui (R.Kazlas). Analogiškai atrodė, „Dieviškojoje komedijoje“ būrelis jaunųjų aktorių... Ką nors išsikristalizavusio toje minioje buvo sunku aptikti, nelabai aišku, ir kam tos perspaustos neva emocijos, rėkimas, lakstymas po sceną, ir ką režisierius šiuo vaizdiniu norėjo pasakyti mums, žiūrovams, ir ką toks trenažas turėjo išprovokuoti. Ypač tai kontrastuoja su lyg ir akivaizdžiu tradicinio teatro linijos tęsimu, kur niekas negriauna nei ketvirtosios, nei apskritai sienos...
Norisi pagirti ir akcentuoti norisi Beatričės vaidmenį atlikusią Ievą Triškauskaitę: bendrose scenose dviese su Dante, buvo galima tikėti ir patikėti, įstrigo scena, kur iš isteriško kvatojimosi pereinama į raudą, na, ir apskritai – finalas... Suvaldyta įtampa, harmoninga laviracija. Stipru.
Žuvėdros klyksmas mane iki šiol persekioja, todėl drįstu teigti, kad yra kažkas, kas po „Dieviškosios komedijos“ nenuteikia blogai. Lyg kas norėtų viso spektaklio metu prasiveržti, bet negali dėl uždėtų pančių. Neatrakinama spyna. Titaniškos pagrindinio vaidmens atlikėjo pastangos už ausų nutempti spektaklį link rojaus, bandant peržengti skaistyklos vartus kartu su neišsemiamu konflikto „išrišimo“ troškuliu, neišsilaisvina. Kita vertus, salė plojo atsistojusi, tad arba čia sekimas autoritetais, arba paprasčiausia bedugnė tarp požiūrio taškų. Trečia vertus – „Dieviškoji komedija“ dėl tam tikrų niuansų yra viltis, kad niūrios ir tendencingos prognozės, persekiojančios praėjusio sezono premjeros, tikėkimės, bus paneigtos.
Sveikinimai su nauju teatro sezonu.
Spektaklyje taip pat vaidina:
Paulius Markevičius, Audronis Rūkas, Marija Petravičiūtė, Julija Šatkauskaitė, Beata Tiškevič, Milda Noreikaitė, Jurgita Jurkutė, Darius Petrovskis, Simonas Dovidauskas, Vygantas Vadeiša, Pijas Ganusausas, Justas Valinskas.
Scenografija – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva.
Nuotraukos – Kamilės Žičkytės.
