„Žinau viską" jaunųjų žurnalistų tinklo redaktoriaus pavaduotoja Ingrida Jotkaitė
Ar mėgsti klausytis draugų pasakojimų apie kelionių įspūdžius iš svetimų šalių? O galbūt dažniau tenka ginčytis, nes pats ten buvai ir susidarei visiškai kitokią nuomonę? O ką galvoji apie Baltarusiją?
Manau, kaip ir aš, ne kartą esi girdėjęs apie paskutinio Europos diktatoriaus, nestabilios ekonomikos kraštą - Baltarusiją. Vieni piešia skurdų, be madingų drabužių ar parduotuvių, sovietinį šios šalies paveikslą, o aš manau, kad pasaulis pilnas pozityvių dalykų, tad ir čia gausu savų džiaugsmų. Tai supratau, kai gavau galimybę truputėlį pagyventi Minske bei patyrinėti jo apylinkes.
Sausio 13 - oji, vasario 16 - oji ir kovo 11 - oji primena bene reikšmingiausius mūsų valstybės kūrimosi etapus, o 1914 - 1918 ir 1939 - 1946 metų datos mena ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio tuometines kovas bei gyvenimą. Nors moksleiviai yra mokomi apie šiuos įvykius mokyklose, girdi senelių ar tėvų pasakojimus bei prisiminimus apie anų laikų tvarką, valdžią, tačiau visa tai žinoti nepakanka, reikia daug ką suprasti, o suvokti tai, ko negali paliesti bei pajusti, yra labai sunku. Būtent vedama smalsumo bei noro suprasti, kaipgi atrodė Lietuva prieš keliasdešimt metų, atsidūriau Minske. Tiesa, vaizdo, kuris vyravo Lietuvoje maždaug prieš 50 metų, neišvydau, tačiau pjautuvo bei kūjo simboliai, Lenino atvaizdas ir, žinoma, karaliaujanti rusų kalba leido pasijusti visai kitokiame pasaulyje. Aplankiusi Chatynės kaimą, tapusį nežmoniško fašistų susidorojimo su civiliais gyventojais simboliu, bei kitas vietas, menančias skaudžią tuometinio gyvenimo tiesą, savo žinojimą papildžiau suvokimo jausmu bei emocijomis. Tačiau grįžkime prie dabartinio Minsko!
Važiuodama į Minską, tikėjausi išvysti daugiau slaviško gyvenimo: cerkvių, senų ryškiaspalvių kupolų, puošiančių miestą, tačiau be rusų kalbos, slaviško dvelksmo nepajutau... Minskas - didelių kontrastų miestas (bent jau taip nusprendžiau ryte, vaikštinėdama gatvėmis su puodeliu kavos). Labiausiai prajuokino gatvės, pilnos automobilių. Čia pat spūstyje gali išvysti naujutėlį, poliruotą, raudoną Ferrari, o šone jo - ryškiai salotinę, aprūdijusią Ladą, kitaip sakant, Žiguliuką. Kitas kontrastas - architektūra. Čia nėra vieno vyraujančio stiliaus. Tiesa, gali pamatyti nemažai stalinistinių pastatų, kurie pasižymi statiškumu bei paprastomis taisyklingomis formomis. Tarp neišvaizdžių, pilkų daugiaaukščių puikuojasi vienas kitas šiltai kreminės spalvos pastatas su kolonomis, kuris gali priminti mūsų katedrą ar rotušę Vilniuje. Apskritai centrinio Minsko pastatai daugeliui atrodo panašūs į Vilniaus, tačiau man tokių asociacijų būnant ten nekilo, nes visą laiką lydėjo kažkoks dvilypis jausmas, kurį aštrino mano minėti kontrastai.
Vaikštinėjant Minsko gatvėmis, mano žvilgsnis nukrypdavo į praeinančius pareigūnus bei jų skirtingas uniformas. Jie pastebi šiukšlintojus, pastebi nešamus žmonių krepšius bei spoksančiųjų žvilgsnius, tokius kaip mano. Minske gyvenanti draugė juokaudavo, jog už tokį žvilgsnį mane deportuos iš šalies. Bet kaipgi nespoksosi, jei kokioje nors atviroje kavinukėje išvysti apie 50 uniformuotų vyrų ir taip kiekvieną dieną pačioje netikėčiausioje vietoje. Tokiai lietuvei kaip aš, tai ganėtinai neįprasta ir be galo smalsu.
Smalsavau ir lankydamasi įžymiose Minsko vietose. Jei susigundysi paviešėti Minske ilgiau nei porą dienų, būtinai aplankyk:
- Nacionalinę Baltarusijos biblioteką (kurią iššniukštinėti man prireikė visos dienos!) ir bent kartą pravažiuok pro ją naktį;
- Ašarų salą;
- Pergalės aikštę;
- Valstybinį Baltarusijos cirką (tai ne šiaip kokia nors palapinė, o didžiulis, be galo puošnus pastatas, mane sužavėjęs artistų programa ant ledo bei baltosiomis meškomis);
- Ir dar daugelį kitų įžymių vietų.
Visa tai dar įspūdingiau atrodo vėlai vakare, kai miestas nušvinta įvairiausiomis spalvomis. Galbūt dėl to, jog esu naktibalda, labiausiai mane ir sužavėjo naktinis Minskas.
Visiškai nepatiko Minsko planas: vienoje miesto pusėje vien maisto parduotuvės, kitoje tik restoranai, trečioje - drabužiai. Tai ganėtinai nepatogu, nes užsinorėjęs, pavyzdžiui, užkąsti, turi lėkti būtent į tą miesto dalį ir niekur kitur. Baltarusijoje nėra tokių prekybos centrų kaip pas mus. Tiesa, yra didžiulis prekybos centras „Столица" („Stalica"/Sostinė). Įdomu tai, kad visi trys jo aukštai yra įsikūrę po svarbiausiu akcentu - aikšte su Lenino skulptūra, o greta stovi Baltarusijos Parlamentas. Šiuo atveju galiu paprieštarauti tiems, kurie sako, jog čia nėra normalių drabužių. Šiame prekybos centre gali rasti lygiai tokias pat drabužių parduotuves, kaip ir bet kokiame kitame drabužių pilname „kluone". Na, o apie kainas pasakoti nereikia, nes kiekvienas gerai žino, kur kuras ar paprasčiausias vaflių pakelis kainuoja pigiau.
Jei kalbant apie pinigus, mano nuomone, baltarusiški banknotai - didžiausias nesusipratimas! Tereikia išsikeisti 100 dolerių ir štai! Be didelių pastangų tampi milijonieriumi, o tavo piniginėje puikuojasi 100 000 kupiūros. Iš pradžių jausmas galbūt ir malonus, tačiau užtenka parduotuvėje sulaukti didžiausios popierių krūvos grąžos, kad šis jausmas pasikeistų. Man vis dar keista, jog ten kaip šiukšlės mėtosi banknotai, o iš įpročio norisi pakelti tą gundančią kupiūrą, nors reikia susivokti, jog tai net vieno lietuviško cento nevertas popierėlis...
Galiu patvirtinti, jog paskalos, apie čia gyvenančius žmones, teisingos. Baltarusiai be galo kalbūs bei nuoširdūs žmonės, nors mandagumo, ypač gatvėje, dažnam pritrūksta. Minėjau, jog naktinis Minskas gali sužavėti, bet saugumo jausmo šiek tiek pasigedau. Vakarais mieste pilna jaunimo, kuris mėgsta rinktis įvairiose vietose, restoranuose trūksta laisvų vietų, todėl daugeliui tenka rikiuotis už durų ir būtent tokiose vietose gali būti nepelnytai užpultas ar ne itin maloniai užkalbintas. Tiesa, pasitaiko tokių akimirkų, kada tenka bėgti nuo mašinos, aukštu slėgiu plaunančios šaligatvį. Tada telieka ropštis kuo aukščiau arba pasigauti autobusą. Tačiau važiavimas autobusu, bent jau dienos metu, man visiškai nepatiko, nes kiekvieną kartą tekdavo susidurti su ganėtinai daug įžūlumo turinčia močiute, kuri rėkte rėkdavo, jog jai maža erdvės, nemato vaizdo pro langą. Žinoma, „zuikučių" viešajame transporte per akis, tad ne kartą teko susidurti su kontroliere (galiu atskleisti mažytę paslaptėlę - Baltarusijos kontrolierės žymiai sukalbamesnės bei linksmesnės nei lietuvių).
Ten kaip ir čia verda gyvenimas, deja, „truputėlį" suvaržytas, kontroliuojamas ir netgi kišamas per prievartą. Šiek tiek pagyvenus teko susidurti ir su švietimo įstaigomis, ir su politika, tačiau šiais klausimais noriu likti objektyvi ir nepiršti savos nuomonės. Žinau viena - mielai sugrįžčiau dar kartą, ne gyventi, o pasisvečiuoti pas naujus draugus, aplankyti tai, ko dar nepamačiau ir nusipirkti anų laikų, be galo skanių rusiškų saldainių, kurie primena vaikystę.
„Žinau viską" yra jaunųjų žurnalistų tinklas, sukurtas jaunimo informacijos tinklo Eurodesk Lietuva ir ES programos „Veiklus jaunimas" iniciatyva. Eurodesk pagrindas yra informacija apie finansavimo programas, iš kurių yra finansuojamos jaunimo iniciatyvos, bei mobilumas (studijos, stažuotės, darbas ir savanorystė) Europoje. Programa „Veiklus jaunimas" suteikia jauniems žmonėms neformalaus ugdymo(-si) galimybes bei finansinę paramą jų inicijuotiems bei įgyvendinamiems projektams, skatina Europos šalių jaunimo bendradarbiavimą.
