Gegužės 7 – 12 dienomis vykstantis jau ketvirtasis teatro debiutų festivalis „Tylos“, Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, jau įpusėjo ir pristatė ateinančią drąsią jaunųjų teatro kūrėjų kartą. Aktoriai, režisieriai, teatrologai ir žiūrovai – visi turi galimybę būti neatsiejama festivalio grandimi, kuri patiria, apmąsto ir dalinasi savo mintimis. Tai edukacinė ir socialiai vienijanti erdvė, leidžianti susipažinti su jaunaisiais teatro kūrėjais, jų pedagogais ir drąsiu, šviesiu ir eksperimentiniu teatriniu vyksmu.
Festivalis prasidėjo LMTA antrojo bakalauro studijų kurso, pavadinkime, eksperimentiniu rusų klasikos monologų darbu. Studentai pakvietė žiūrovą būti labai arti vyksmo ir jausmo, susipažinti su rusų klasikų idėjomis ir filosofija. Grįžti prie tikrosios pamatinės literatūros, kuri vis dar aktuali ir neatsiejama, nuo teatro ir gyvenimo už jo.
Taip pat pirmąją festivalio dieną buvo parodytas pirmojo magistratūros vaidybos kurso studentų spektaklis „Pupi pipa pupi“ sužadinęs nemažai emocijų žiūrovų salėje ir iškėlęs vertybių klausimus – ar šiuolaikinės technologijos ir galimybės gali „permušti“ laiko patikrintas ir pamatines žmogaus kūrybos priemones? Žaidimo ir varžybų principu besirutuliojantis vyksmas, kurio metu aktoriai išnaudoja kūną, jo plastiką, kuria personažus bei stebina ironijos bei savi-ironijos gausa, tikrai nepalieka abejingų – pantomima ir dramos žanras kartu – gali būti stebinančiai paveikūs. „Бера, Надежда, Любовь“ (iš rusų kalbos „Tikėjimas, viltis ir meilė) yra pamatinės žmogaus vertybės ar tik išpuikusių merginų vardai, virtę seksualumo simboliu? Nėra atsakymo kas geresnis, turbūt todėl, kad visgi abi puses vienija žaidimo manija ir noras būti vieninteles teisinga versija.
Po įspūdžių pirmąją festivalio dieną, kitą vakarą, buvo pristatytas jau stipriai kitoks ir itin eksperimentinis Agniaus Jankevičiaus groteskiškas darbas „Ponas Kolpertas“. Čia žiūrovai atsisėdo ant vienos itin klibančios šiuolaikinio gyvenimo natos – žiniasklaidos ir fiktyvumo nužmoginta visuomenė. Lengva ranka ir beprasmiškai beriamais žodžiais nušluojamos visos žmogiškumo ir sąžinės ribos. Aktoriai patys kuria ir patys laužo spektaklio taisykles, kur publikai tenka ilgai kovoti su dvejone – ar žmogaus gyvybę galima prilyginti picai? Štai ir ironija – galima prilyginti ir alui ir naktiniam klubui.
Įsiaudrinus ir nuslūgus žaibams, po sunkaus ir nebegyvo „Pono Kolperto“, trečiadienio vakarą buvo parodyti du, itin skirtingi, tiek žanru tiek temomis, spektakliai. Gal reiktų pabrėžti antrąjį spektaklį pagal F. Dostojevskio romaną (tuo pačiu pavadinimu) „Broliai Karamazovai“ , kurio kūrėjai yra ketvirtojo vaidybos kurso studentai bei jų pedagogė S. Krivickienė. Spektaklio metu žiūrovai ne tik užspaudė kvėpavimą, tačiau buvo ir neatsiejama vyksmo dalimi – gerbiamieji, klausiamieji ir teisiantieji? Spektaklio personažai – ieškantys religinių tiesų ir abejojantys, atgailaujantys ir prakeikiantys, tikri, drąsūs ir išgyvenantys. Čia gali būti kieno nori pusėje, nes teisingosios pusės galbūt ir nėra. Pilną Mažojo teatro holą, virtusį scena, užtvindė spengianti (ne)tyla. Tarsi įmesti šios šeimos tragediją ir apkerėti aktorių vaidyba, jų kuriamais personažais ir labai skurdžiu ir paradoksaliai, iš tiesų, turtingu scenografijos nebuvimu. Juodos figūros su kiekvienu savo žodžiu įgaunančios spalvų nuo kiekvieno gesto bei žodžio, nuo to kaip mes perleidžiame jas per savo vertybinį spektrą. Spektaklis atsakymų gali suteikti daug, tačiau svarbu turėti ir teisingą klausimą.
Neatsiejama festivalio valandėlė – tai kiekvieną vakarą, po studentų pasirodymų vykusios viešos diskusijos, refleksijos bei pokalbiai su aktoriais ir jų pedagogais. Tiek teatro gyvenimo veikėjai, tiek jo gerbėjai, turėjo galimybę išgirsti atsakymus į rūpimus klausimus, pasisakyti norimomis temomis ar kažko palinkėti. O jaunieji teatro kūrėjai, įpusėjus festivaliai, atrodo daug žadantys, aistringi ir drąsūs.
