Šį spėjimą galima patvirtinti – Vabalninko B. Sruogos vidurinę mokyklą baigę abiturientai susitiko po 45 metų. Jauni žmonės tikriausiai galvoja, kad tokie amžiaus tarpsniai sunkiai suvokiami, o šešiasdešimtmečiai tik galvas lingavo: „Negali būti, kad jau taip daug praėjo“. Nesijautė ši metų virtinė ir susėdus prie vaišių stalo – nesivaržydami jie pasakojo apie save, dalinosi asmeninėmis netektimis ir suprastėjusia sveikata, džiaugėsi praturtėję anūkais, juokas griaudėjo prisiminus mokyklines išdaigas, vieni kitus papildydami atkūrė pačius linksmiausius mokyklinius nuotykius.
1966 metais baigusiųjų buvo virš keturių dešimčių, į šį susitikimą sugūžėjo bene pusė - vieni apie kitus klausinėjo, kas nutikę su neatvykusiais, kas ką žino ar girdėjo. Būrys pasidabinusių senjorų aplankė ir amžinojo poilsio vietą, nes ten jau ilsi dalis mokytojų, mokyklos direktorius, amžino poilsio atgulę jau ir keletas bendraklasių.
Uždegtos žvakutės ant kapų iš atminties traukė prisiminimus – linksmus ir liūdnesnius, nieko nepadarysi – toks gyvenimas. Būrys žilagalvių mokinių aplankė ir klasės auklėtoją mokytoją Bronę Perekšlienę. Bendraklasių susibūrimas parodė, kad buvę draugiški jausmai, neišsitrynė: vieni kitus šaukdami vardais, pravardėmis ir mergautinėmis pavardėmis bendraklasiai nejautė 45 – erių metų tarpo, nesivaržydami minėjo saviškius – 17-ąją abiturientų laidą.
Vabalninko bendruomenės namai praėjusį šeštadienį buvo atgiję - prisiminimais klegėjo buvusi senoji mietelio mokykla, iki sutemų netilo šnekos, juokas, muzika ir dainos. Ir sutarė vėl susitikti. Ir būtinai visi!
