Dievaži, viliuosi, kad Marilyn Mansonas buvo sužavėtas tokio dėmesio, kokio susilaukė po 9 metų pertraukos antrąkart viešėdamas Lietuvoje: ir diskusijos Seime, ir maldos prieš koncertą ir jo metu, o ką jau kalbėti apie susirinkusį būrelį žmonių prie Kauno „Žalgirio" arenos - didinga. Tokiu būdu kiekvienas iš keliaujančių į koncertą turėjo progą priartėti prie neskalsios Antikristo būties.
Kaip ten bebūtų, pasirodymo iš pasaulinio „Hey Cruel World... Tour" turo po itin greitai prašokavusios apšildančios grupės „Rebelheart" teko palūkėti. Nors į Kauno areną demonizuojamas scenos veteranas atvyko apie 18 valandą, tačiau scenoje išvysti buvo galima tik po gan nemažos bemaž valandą trukusios pertraukos.
Koncerte skambėjo, kaip ir tikėtasi, daugiausiai senesnių hitų iš atlikėjo auksinio fondo: „Disposable Teens", „The Dope Show", „The Love Song", „Rock is Dead". Iš saldesnio laikotarpio - „mOBSCENE", taip pat nauji kūriniai („Hey, Cruel World", „No Reflection", „Slo-Mo-Tion" ir kiti) iš naujausio albumo „Born Villain". Buvo ir gerai žinomų koverių: „Sweet Dreams" ir smagiai nustebinęs „Personal Jesus" atlikimas.
Asmeniškai išskirčiau, be abejo, finalinę „The Beautiful People", atskiro teatralizuoto mini spektaklio vardo vertą „Antichrist Superstar", pašiepiančią įvairiausio pobūdžio herojus, o įspūdingiausia, nors ne geriausia versija apskritai, bent autorės ypatingai subjektyvia nuomone, buvo itin ironiška daina „I Don't Like The Drugs (But The Drugs Like Me)".
Šėtonas buvo gerai susipažinęs su dėl jo koncerto kilusio šurmuliu, todėl susirinkusiai publikai negailėjo ne tik sodriai prakaitu sudrėkintų rankšluostėlių bei mediatorių, bet ir sarkastiškų pastabėlių apie dogmatinius , nepamirštant viduramžių inkvizicijos laikus menančių egzorcistų. Kiek nusivylę liko gerbėjos, perdavusios Mansonui gėlę, nes veikiausiai tikėjosi, kad ją gavęs Antikristas lyg koks Nikolajus Baskovas pasimerkęs širdelės formos vazoje vežiosis visą gyvenimą po pasaulį, o ne čia pat viešai visų akivaizdoje nedėkingai „išniekins".
Perklausius albumą bei praėjus šiek tiek laiko po koncerto, susidaro įspūdis, kad M.Mansonas nuo efektingai šokiruojančių šou programų traukia link kiek nuosaikesnės linijos, didžiąją šoko terapiją palikdamas nebent vaizdo klipams. Galbūt todėl, kai ima šokiruoti tai, kad niekas šokiruoja, visas renginys kaip konceptas nepasirodė išbaigtas, tarsi nebūtų iki galo apsispręsta ar specialiai paieškota maksimaliai subalansuota distancija tarp garso ir vaizdo. Jei jau pastarasis negroja priešakinėje linijoje, norėtųsi aštresnio vokalinio ir ypač muzikinio išpildymo. Manau, daugelis iš koncerto tikėjosi pirmiausia šou, nes, jei būtų mačiusi, vieną iš dažniausių rodytų šou triukų, t.y. kaip grupės vadybininkas po sceną laksto paskui Demono svaidomus mikrofonus, kartais būtų nuobodžiavusi ir ta minia, siekusi maldomis anuliuoti Mansono koncertą. Taip viskas ir bangavo: čia atmosfera pakildavo - čia jau krisdavo, todėl, matyt, pabaigoje pritrūko galingesnės iki paskutinio sudraskančios kulminacijos. Kita vertus, tai - neeilinės asmenybės neeilinis, nepaisant visko, įsimintinas koncertas, tad gailėtis gali tik tie, kurių jame nebuvo. Gal nebuvom stipriai sukrėsti, bet abejingi - irgi ne, o reakcija į provokaciją, kaip pabrėžė pats Mansonas, yra svarbiausias meno tikslas.
Nuotraukos - Gabrielė Kestenytė.
