Pavasario pirmoji diena itin moteriška – atidarytas aštuntasis tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“. Organizatoriai svečiams pristatė festivalio programą ir leido mėgautis švelnia Jurgos Šeduikytės muzika.
„Labai smagu taip pradėti šį festivalį" – sakė tris savo dainas atlikusi J.Šeduikytė, kuriai akompanavę kolegos buvo apšviesti originaliomis, atmosferinėmis projekcijomis. Atlikėja nuoširdžiai, nedaugiažodžiaudama pasveikino festivalio atidarymą: „Džiaugiuosi už visas moteris, kurios kuria.“
Šiais metais festivalis siūlo atrasti naujas žvaigždes – moteris režisieres, aktores ir prodiuseres. Programoje moterų režisierių darbai iš įvairiausių pasaulio kraštų – nuo kaimyninės Latvijos iki Jungtinių Arabų Emyratų.
Žinoma, „Šeršėliafam“ festivalis kviečia ne tik į filmų peržiūras, bet ir į kūrybines dirbtuves bei diskusijas, kurių finale bus renkama metų kino moteris. „Šiais metais turime tris pretendentes: Inesą Kurklietytę, Ievą Norvilienę ir Liną Kaminskaitę-Jančorienę. Vienai iš moterų atiteks „Kino fėjos“ sagė“, – pasakojo festivalio programos sudarytoja.
Šiame festivalyje, itin svarbią vietą užimą Lietuvos moters – aktorės, Eugenijos Pleškytės retrospektyva. Čia pamatysime tiek vaidybinius filmus, kuriuose aktorė žavėjo savo natūralumu, tiek dokumentinį filmą apie unikalią moterį.
Organizatoriai žada ir trumpametražių filmų naktį „Šeršėliafam trumpai", kurioje trumpi, tačiau stiprūs ir dėmesio verti filmai bus rodomi per visą naktį. Festivalyje išvysime ir dokumentikos: bus parodytas dokumentinis Dalios Rust filmas „Marina“, pasakojantis apie režisieriaus Arfenijaus Tarkovskio seserį bei dukrą ir jų, taipogi kaip kūrėjų, gyvenimą.
Ilgai netrukus, festivalio organizatoriai pristatė pirmąjį festivalio filmą – britų režisierės Sally Poter darbą „Džindžer ir Rosa“. Tai pasakojimas apie dviejų merginų draugystę Londone, Šaltojo karo metu. Atominės bombos bei pasaulio pabaigos baimė, persmelkta asmeninių nelaimių kvapu atverčia geriausių draugių gyvenimus į labai skirtingus puslapius. Jas vienija maištas prieš kasdienybę, rutiną, tėvų laimės stoką, tačiau jas skiria globalių problemų suvokimas, laikotarpio krizės, kurias kiekviena renkasi spręsti savaip – maldomis arba protestu.
Vis dėlto, filmo scenarijus, be siužete kartkartėm išnėrusio humoro bei absurdo, yra gan silpnas ir nepaveikus. Sunki ir neišnarpliota merginų istorija palieka tik šaltojo karo persmelktos Anglijos jauseną, tačiau nepasidalina šeimyninės dramos tragedija ar jauno maištautojo skausmu.
Šeštadienį festivalis pradeda kūrybines dirbtuves bei tęsia moterų kūrėjų filmų peržiūras. Siūlau ne vienai moteriai ir vyrui ateinančią savaitę užsukti į Vilniaus kino teatrus „Skalvija" bei „Pasaka".
