„PressPausePlay“ – dokumentinis filmas, kuriame surinkti bene autoritetingiausių šių dienų muzikos bei kino industrijoje dirbančių (o gal tiesiog gyvenančių) žmonių interviu. Juose aiškiai atsispindi kūryba dabar ir prieš 10 metų. Moby, Robynas, Lykke Li, Olafuras Arnaldsas, Andrew Keenas ir kiti, argumentuotai dalijasi mintimis apie tai, kas geriau: beribės saviraiškos erdvės, atsiradusios dėl skaitmeninės revoliucijos, ar prieš dešimtmetį vyravusi „tikroji kūryba‘‘, kuomet buvo kuriama be jokių techninių priemonių, tik su talentu?
Anot Moby, šiandien kiekvienas gali būti fotografu, režisieriumi, rašytoju, muzikantu... Užtenka turėti galingą kompiuterį ir mokėti naudotis tam tikromis programomis. Konkrečiai muziką gali kurti visi. Dėl techninės revoliucijos, per 5–6 minutes žmonės dabar sukuria tai, ką anksčiau kurdavo mėnesius. Savaime suprantama, tai suteikia galimybę ne tik plėstis kūrybai, bet ir jos sklaidai, išauga ne tik kūrinių kiekis, bet ir informacija apie juos bei pačių jų pasiekimas.
Technikos era naudinga ir tuo, jog jauniems menininkams nesunku ‚‚prasimušti‘‘ rinkoje. Pasak režisierės L.Dunham, yra begalė būdų savo kūrybą parodyti pasauliui: socialiniai tinklai, vaizdo įrašų svetainės... Bet taip atsiranda dar didesnė konkurencija, kuri sukelia problemų ne tik meno vartotojams (jie pasiklysta tarp begalės kūrinių, tampa sunku atsirinkti tai, kas tikrai verta dėmesio), bet ir patiems kūrėjams (konkurencija).
Mūsų dienomis ‚‚jaunasis Hičkokas ar jaunasis Skorcezė nebūtų pasiekę to, ką pasiekė‘‘, – teigia autorius A.Keenas. Anuomet jie kūrė, nes tai mokėjo geriausiai ir jiems visiškai netrukdė technikos stygius ar jos kokybiškumas. Jie kūrė iš to, ką turėjo, ir tai buvo vadinama menu. Dabar net nebėra skirtumo, filmai daugiau ar mažiau finansuojami, jie vis tiek būna tokios pat geros kokybės. O ir pati muzikos, kino – meno industrija yra naujas dalykas – teigia autorius S.Godinas.
Daugelį meno kūrinių galima parsisiųsti internetu, todėl tai kaip ir nebeduoda pelno menininkams. Pasak muzikos žurnalisto C.Wengarteno, ‚‚tik gyvos muzikos pasirodymai išlaikys muziką pavojinga“. Tik gyvame pasirodyme negali žinoti, kas nutiks. ‚‚Juk pasirodantys įrašai nebestebina‘‘, tai tampa nūdiena, o koncertai nevyksta kasdien. Taip pat per kiekvieną koncertą atlikėjas atsiskleidžia skirtingai ir parodo ką nors naujo.
Tai vis dėl to, kas geriau: vienodos teisės kiekvienam individui būti talentu ir kurti, savo kūrinius rodant visam pasauliui, ar kurti tik aiškiai žinant, kad turi talentą? Mano nuomone, kompromisas įmanomas visur. Svarbu palaikyti balansą tarp tikro meno ir mėgėjiškų bandymų. Tam, kad paprastas meno vartotojas nepaklystų toje pasiūloje, derėtų jausti atsakomybę už kūrybą. Nesivadovauti vien komercijos dėsniais ir kurti kiekvienam, nes dabar pačios geriausios galimybės realizuoti save ir išbandyti gebėjimus įvairiose meno srityse.
Nors filme ir yra teigiama, kad ‚‚meno nebėra‘‘ (‚‚The craft is gone‘‘), aš drįstu abejoti. Menas yra, tik galbūt dabar kyla būtinybė atsirinkti tai, kas yra tikras menas, o kas tik vienokie ar kitokie bandymai realizuoti save, identifikuotis ir išreikšti tai, kas nebetelpa viduje. O koks jis, priklauso tik nuo mūsų.
