Kai visa visuomenė buvo įtraukta į televizijos užkurtą šokių sūkurį, žavėjosi šokių pagrindus besimokančiais žinomais žmonėmis, stebėjo atsakingai juos mokančius ir pridengiančius visas jų klaidas profesionalus bei scenoje už dainininkų nugarų foną kuriančius šokėjus, man norėjosi pažvelgti į kitą medalio pusę – į kelią, kuris leido profesionalams pelnyti pripažinimą, pasiekti savo svajones ir hobį paversti kasdieniu malonumą teikiančiu darbu.
Pasikalbėti pasikviečiau perspektyvų jauną šokėją Justą Žilinską, kuris jau įgyvendino ne vieną savo tikslą, o pasiryžimo ir optimizmo iš jo būtina pasimokyti. Klausydamasi pašnekovo žodžių prisiminiau žinomą frazę: „Belskis ir tau bus atidaryta“. Jo istorija prasidėjo tada, kai šešiametis berniukas užlipo į mokyklos talentų sceną ir privertė neatitraukti nuo jo akių. Plojimai, skambėję tada nedidelėje mokyklos salėje, lydi jį iki pat šiandienos. Kelias link didžiosios scenos buvo ilgas, reikalaujantis daug pastangų ir drąsos.
Mažame miestelyje gimęs Justas šokti pradėjo pirmoje klasėje. Išmoko pagrindinių sportinių šokių judesių. „Grupėje buvau vienas tarp mergaičių – visad tokia dalia buvo“, – nusišypso jaunas šokėjas. Konkursuose skinamos pirmosios vietos, namų lentynos, puošiamos laimėtomis taurėmis ir medaliais, vedė tik pirmyn ir skatino ieškoti naujų tobulėjimo galimybių ir neatrastų sričių.
Treniruotis jis persikėlė į Kėdainius ir tada, dar paauglys, pasirinko modernaus šokio kategoriją, kurioje jautėsi laisvesnis, nevaržomas įvairių taisyklių ir turėjo išmokti daug naujo. Prie merginų grupės prisijungus charizmatiškam vaikinui ji įgavo visai kitą atspalvį ir tapo daugumos konkursų dalyve ir laureate. Justas turėjo galimybę bendradarbiauti su vadove siūlydamas savo choreografinių idėjų ir sulaukdamas jos pritarimo. Tai suteikė pasitikėjimo savimi kuriant ir tobulinat šokio kompozicijas. Dabar save šokėju ir choreografu galintis vadinti vaikinas neslepia, jog tada šokio judesiai buvo mėgžiojami iš mėgstamiausių profesionalų pasirodymų, bet vėliau gimė ir individualios idėjos.
Pasirodė televizijoje
Pradėjęs studijuoti kolegijoje Justas neapleido savo hobio ir ryžosi kurti savo vadovaujamą grupę. Studentai mielai rinkosi į jauno šokėjo iniciatyva suburtą kolektyvą ir uoliai treniravosi, bet veiklą nutraukė staiga visą vaikino gyvenimą apvertęs televizijos projektas „Lietuvos balsas“.
Buvusios šokių vadovės paskatintas jis užpildė dalyvio anketą ir buvo pakviestas dalyvauti atrankoje. „Nieko neatsimenu, tik tai, kad labai bijojau, visas kūnas drebėjo – tiek šokėjų buvo gal du šimtai“, – savo emocijas perteikia šokėjas. Buvo daug profesionalų grupėse matytų veidų, vyresnių, turinčių daugiau patirties ar net šokio studijas baigusių šokėjų, tačiau po dviejų turų – savirodos šokių, choreografo Šarūno Kirdeikio pamokų – bei varginančio darbo komandoje, vaikinas neliko nepastebėtas akylo kompetentingos komisijos žvilgsnio. Kaip pats sako, tą akimirką, kai sužinojo, kad atranka jam buvo sėkminga, visas fizinis nuovargis dingo, sunku buvo tik patikėti ir slėpti džiaugsmą.
Pokyčiai gyvenime
Po projekto atrankos į gyvenimą veržėsi pokyčiai – teko metams nutraukti mokslus kolegijoje, atsisveikinti su sukurta grupe ir kraustytis į Vilnių. Intensyvios treniruotės, didelis fizinis krūvis, nauji žmonės, nauja gyvenamoji vieta. Buvo sunku priprasti prie naujo gyvenimo ritmo. Didžiosios scenos, žiūrovų gausos ar televizijos baimės nebuvo: „Svarbiausia man buvo užlipus ant scenos viską padaryti gerai – nesuklysti šokyje“. Projektas tebuvo trumpas gyvenimo etapas, kuris tapo puikiu atspirties tašku, suteikė pasitikėjimo savimi bei reikiamų pažinčių. Laikas, kai kiekvieną savaitgalį lipi ant scenos, susipažįsti su anksčiau tik televizijoje matytais žmonėmis, atsiduri naujoje aplinkoje ir lyg orą gaudai naują patirtį, pralėkė labai greitai.
Projektui pasibaigus vaikinas nenuleido rankų, minčių grįžti atgal nebebuvo, norėjosi tik eiti į priekį: „Nesėdėjau ant lovos ir neverkiau, kad viskas baigėsi. Pats ieškojau veiklos. Niekas iš dangaus nenukrito“.
Svarbiausia – tikėjimas savimi
Vėliau Justas pasinėrė į naują projektą – „Flirt Cabaret“ pasirodymus. Tapo kabareto grupės šokėju bei choreografu. Hobis virto darbu, kuriame, iniciatyvos nestokojantis vaikinas, pasinėrė į naują sritį. Kabareto lankytojai, pastebėję teatrališkus šokio pasirodymus, ėmė kviesti šokti privačiuose renginiuose. Turima patirtimi vaikinui norėjosi dalintis, stebėtina drąsa ir pasitikėjimas savimi atvėdė prie dar vieno saviraiškos būdo – darbo mokyklose su vaikų grupėmis: „Tiesiog ėjau į mokyklas ir sakiau, kad aš galiu“.
Vos įkurtos šokių grupės pritraukė nemaža vaikų keliose miesto mokyklose (pramoginių – sportinių šokių, show dance bei hip hop kategorijose). Abejoję jaunu choreografu vaikų tėvai bei mokyklos bendradarbiai stebėjosi pamatė puikius rezultatus ir vaikų užsidėgimą lankyti treniruotes. Justas neapleido veiklos Kėdainiuose: dalyvauja rajono visuomeninėje veikloje, renginių organizavime, šių metų pradžioje surengė atvirą – nemokamą Lotynų Amerikos šokių pamoką jaunimui.
Jo planuose daugybė neįgyvendintų idėjų, kurių realizavimui svarbiausia – tikėjimas savimi, noras atsakingai dirbti ir pasiryžimas įgyvendinti savo tikslus. Nebūtina plaukti pasroviui mus supančios visuomenės tėkmėje. Justas gali būti pavyzdžiu ne vienam jaunam žmogui abejojančiam savo svajone, netikinčiam, kad mėgstama veikla gali padėti susikurti gyvenimo pagrindą, tapti pajamų šaltiniu.
ROLANDA LIPNEVIČIŪTĖ
