Visas Dakaro ralio naujienas sekite čia.
„Geros lenktynės“
Vilniaus oro uostą ekipažas pasiekė lėktuvu iš Dubajaus. Stojęs prieš žurnalistus Benediktas Vanagas atsiprašė, kad teko laukti, ir šypsojosi: „Turbūt nesijaučiame verti jus matyti čionai.“
Apibendrindamas jis sakė: „Galutinio verdikto mes dar patys negalim pasakyti, nes trūksta šiek tiek informacijos, kad galėtume būti labai konkretūs. Šiaip bendrai paėmus jausmas toks, kad buvo labai geros lenktynės. Mes tikrai pasimėgavome. Įveikėme beveik pusę ralio.
Visiškai kontroliavome situaciją. Strategiją, kurią buvome pasirinkę, visiškai gerai veikė. Bet esame čia anksčiau, negu reikėjo.“
B.Vanagas lygino, kad lėktuvai krenta tuomet, kai sutampa keletas dalykų, lemiančių nelaimę. Jiems su Aisvydu nutikę panašiai.
„Mes, galvodami, kad labai gerai žinome, kur esam, iš tikrųjų nelabai žinojome. Dėl to dabar esame čionai. Tai turbūt pagrindinis dalykas.
Asmeniškai apie Aisvydą, tai dar geriau pažinau kaip kolegą ir žinau, kad mūsų laukia geras, įdomus kelias, nes vertybiškai, filosofiškai mes esame visiškai tame pačiame puslapyje“, – Vilniaus oro uoste kalbėjo Benediktas.
Jis užtikrino, kad jie atsikels „tiek kartų, kiek reikės“.
B.Vanagas pabrėžė – nebaigti Dakaro ralio nėra smagu, bet ne gyvenimo pabaiga. Esą šių lenktynių nebaigia apie pusė dalyvių. O ši jų avarija greičiausia atvėrė erdvės ir platesnei diskusijai tarp organizatorių, nes į tą vietą važiavo daugybė lenktynininkų.
Į vietą atskrido ir D.Castera.
Pasiilgo žiemos
A.Paliukėnas sakė, kad pamokų po šio įvykio parsiveža, vis dėlto tam, kad tokios situacijos nesikartotų vien pačių dalyvių pastangų nepakaks.
Jis pasidžiaugė darbu iki avarijos – esą ir paskutinės dienos rezultatas būtų buvęs geras, nes buvo aplenkta nemažai varžovų.
„Mes dar būdami tą Dakare matėme sniegą Lietuvoje ir truputį pavydėjome jums. Nes tos tikros žiemos seniai matėme Lietuvoje, tai džiaugiamės grįžę. Iš dalies“, – šypsojosi Aisvydas.
Benediktas jam antrino, kad trauks savo visureigį ir važiuos žiemiškais keliais.
„Žmogiškai labai pasiilgau. Nes 14 metų aš dažniausiai tokiu metu, kai žiema, būdavau išvykęs“, – kalbėjo B.Vanagas.
Į tradicinį klausimą, ar bus dar vienas, jau 15-as, Dakaras, B.Vanagas atsakė savo jau kultine tapusia fraze: „Gyvenimas nėra lengvas. Bet pabaigai turbūt reikia pasakyti – Dakaras baigėsi, prasideda Dakaras. Dakaras yra iššūkių sinonimas ir mes niekada nėjome lengviausiu keliu. Tai tikiu, kad jis bus. Pasakyti šimtu procentų gali turbūt tik viešpats, tai dar ne ten.“
Avarija netoli finišo
Stabiliai ir geru tempu važiavę B.Vanagas ir A.Paliukėnas nebaigė penktojo Dakaro ralio greičio ruožo.
„Likus 16 km iki maratoninio greičio ruožo pabaigos labai didelio greičio sekcijoje užtaikėme į dvi nepažymėtas vandens išgraužas.
Greitis buvo apie 160 km/h, nebuvo šanso tinkamai sustabdyti. Viena iš išgraužų šveitė į orą, leidomės į kitą kaip į sieną. Tada jau tapome keleiviais. Hilux'as vertėsi, trenkėsi su galiniu kampu“, – dalinosi „Gurtam Toyota Gazoo Racing Baltics“ pilotas B.Vanagas.
Daug laiko trasoje tuomet praleidęs ekipažas pastatė automobilį ant ratų ir jis buvo partemptas į bivaką. Čia jau žodį tarė ekspertai.
„Turiu liūdnų naujienų mums. Tikėtina ir Jums.
Ką tik FIA techniniai ekspertai apžiūrėjo Hilux'ą, išsikėlė informaciją iš Black Hawk'o „juodosios dėžės“ ADR (Accident Data Recorder) įrenginio.
Trumpa reziumė: Galinis ratas sugerdamas smūgį pažeidė lanką bei bako konstrukciją. Su šiais pažeidimais mes negalėsime tęsti šio Dakaro.
Atleiskite“, – tokia buvo Benedikto Vanago žinutė tą vakarą.
Tai buvo 14-as B.Vanago Dakaro ralis.
