„Al-Hilal“ šventė dramatišką pergalę 4:3 prieš „Manchester City“ ir žengė į FIFA klubų pasaulio čempionato ketvirtfinalį.
„City“ gali teisintis aplinkybėmis, tačiau ir „Al-Hilal“ kelias, toli gražu, nebuvo rožėmis klotas. Į JAV klubas atvyko po ilgo ir nuviliančio sezono. Nors prieš metus dominavo vietiniame čempionate, iškovodami net 34 pergales iš eilės, šiemet liko tik šešėlyje čempionais tapusiam Karimo Benzema vedamam „Al-Ittihad“ klubui.
Neymaras paliko „Al-Hilal“ klubą dar sausį, o jo lygiavertės pamainos rasti nepavyko. Aleksandras Mitrovičius, kuris nuo atvykimo iš „Fulham“ beveik kiekvienose rungtynėse mušė įvartį, šiuo metu gydosi traumą. Taip pat nežaidė ir pagrindinis komandos vedlys Salemas Al-Dawsari.
Nuo praėjusio rugpjūčio „Al-Hilal“ sužaidė beveik tiek pat rungtynių kiek „City“ ir liko be trenerio paskutinėje sezono stadijoje. Simone Inzaghi buvo paskirtas vos prieš pasaulio klubų čempionatą.
„City“ sirgaliai dažnai primena laikus prieš 2008-uosius, kai klubą perėmė Abu Dabio pinigai. Tačiau ir „Al-Hilal“ skaičiuoja savo ilgą istoriją – dar iki 2023-ųjų metų vasaros, kai klubą perėmė Rijado viešųjų investicijų fondas (PIF), komanda jau buvo keturiskart Azijos čempionė ir 19 kartų Saudo Arabijos čempionė. Be to, 2022 m. FIFA klubų pasaulio čempionato finale „Al-Hilal“ nusileido Madrido „Real“ 3:5, prieš tai garbingai kovodami su Londono „Chelsea“.
„Al-Hilal“ niekada nebuvo futbolo nykštukai, o per pastaruosius porą metų dar labiau sustiprėjo. Vartininkas Yassine’as Bounou, gynėjai Kalidou Koulibaly ir Joao Cancelo, saugai Rubenas Nevesas ir Sergejus Milinkovičius-Savićius – tai žaidėjai, galintys spindėti bet kurioje lygoje.
Įdomu ir tai, kad „City“ sudėtyje aikštėje buvo tik vienas anglas – Philas Fodenas. Tuo tarpu „Al-Hilal“ garbę gynė net aštuoni Saudo Arabijos futbolininkai.
Azijos žemynui ši pergalė buvo didžiulis įvykis. Pirmą kartą komanda iš didžiausio pasaulio žemyno nugalėjo vieną iš pajėgiausių pasaulio klubų.
Tuo pačiu ši pergalė ryškiai kontrastuoja su kitų Azijos futbolo konfederacijos komandų pasirodymais. Visos trys likusios buvo eliminuotos dar prieš paskutinį pasaulio klubų čempionato grupės etapą.
Jų bendras rezultatas: viena pergalė, aštuoni pralaimėjimai, šeši įvarčiai ir net 27 praleisti. JAE atstovai „Al Ain“ iškovojo pergalę, tačiau buvo sutriuškinti pirmuose dviejuose mačuose, Japonijos „Urawa Reds“ pralaimėjo visas rungtynes, o Pietų Korėjos „Ulsan HD“ atvyko ir išvyko beveik niekieno nepastebėti.
Toks pasirodymas kelia nerimą, kad Azijos klubinis futbolas atsilieka nuo Saudo Arabijos, kurios net trys klubai iš keturių pateko į šių metų Azijos Čempionų lygos pusfinalius.
Tačiau mažai kam Rijade tai rūpės, ypač dabar, kai „Al-Hilal“ atvėrė galimą kelią į turnyro finalą, galbūt net su revanšo galimybe prieš Madrido „Real“. Prieš trejus metus jie į pasaulio klubų čempionato finalą žengė kaip simpatiški autsaideriai, besidžiaugiantys proga žaisti prieš elitą. Šįkart tokio naivumo nebėra.
Kad ir kas nutiktų toliau, „Al-Hilal“ visada prisimins pergalę prieš „City“. Tai priminimas, kad futbolas yra tarptautinis sportas. O kitą kartą, kai garsus žaidėjas iš Europos persikels į Saudo Arabiją, galbūt kalbos nebesisuks vien apie pinigus ar ambicijų stoką. Vis dažniau bus keliami klausimai – ar jis gali padėti užverti tą atotrūkį nuo Europos futbolo? Atotrūkį, kuris dabar atrodo mažesnis nei bet kada anksčiau.
Parengta pagal „The Guardian“ žurnalisto Johno Duerdeno straipsnį.
