Eidamas 82-uosius metus po ligos mirė Benjaminas Zelkevičius – dukart geriausiu Lietuvos futbolininku išrinktas treneris ir buvęs puolėjas, kurį vieni atsimena dėl Vilniaus „Žalgirio“ šuolio į Sovietų Sąjungos elitą, kiti – dėl Lietuvos rinktinės, gimusios kartu su ką tik atkurta valstybe.
B.Zelkevičiaus biografija, kaip ir pats futbolas, visada turėjo kelias linijas: vieną – viešą, kuri matosi lentelėse, datose ir trofėjų sąrašuose; kitą – privačią, kurią sudaro pokalbiai prie šoninės linijos, pasitikėjimo kreditai ir nebylūs sprendimai, nulemiantys karjeras.
Apie tai po liūdnos žinios su 15min kalbėjosi trys Lietuvos futbolo legendos – Arminas Narbekovas, Edgaras Jankauskas ir Deividas Šemberas.
Visi jie į didįjį futbolą žengė tuomet, kai tai nusprendė B.Zelkevičius, kai sugalvojo, kad atėjo jų laikas ir kad rizika, kurią treneris prisiima, yra to verta.
B.Zelkevičius futbolo kelią pradėjo Kaune, vėliau persikėlė į Vilnių ir tapo „Žalgirio“ žmogumi – iš tų, kurių biografijos netelpa viename klube, bet be to klubo yra neįsivaizduojamos.
1963-iaisiais jis prisijungė prie „Žalgirio“ meistrų komandos, vieną sezoną praleido Donecko „Šachtar“, o tada grįžo į Vilnių ir, jau būdamas brandus žaidėjas, paliko ryškų pėdsaką skaičiais – 331 rungtynės ir 50 įvarčių.
Tačiau legenda gimė ne tada, kai Benas mušė įvarčius, o tada, kai pradėjo „statyti“ komandą. 1977-aisiais būdamas vos 33-ejų B.Zelkevičius tapo „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu ir pradėjo lipdyti tai, ką vėliau imta vadinti auksiniais laikais: nuo žemesnių pakopų iki aukščiausios SSRS lygos, kurioje „Žalgiris“ ne tik išsilaikė, bet ir sugebėjo pasiekti rezultatą, iki šiol laikomą ryškiausiu tašku Lietuvos klubinio futbolo istorijoje – 1987-aisiais iškovojo SSRS pirmenybių bronzą.
Tais pačiais metais jo treniruojama komanda laimėjo ir universiados futbolo turnyrą – detalė, kuri skamba kaip įrodymas, kad tai nebuvo vien sėkmingas sezonas, o puikiai veikianti sistema.
Po nepriklausomybės atkūrimo B.Zelkevičius iš esmės atsidūrė prieš užduotį, kurią sporte sunku romantizuoti: sukurti tęstinumą ten, kur jo dar nėra. Su pertraukomis jis tris kartus vadovavo Lietuvos nacionalinei vyrų rinktinei 1990–1991, 1995–1997 ir 2000–2003 metais, o iš viso šiame poste praleido 58 rungtynes. Jo rinktinė kartais būdavo kietesnė, nei graži, kartais – gražesnė, nei efektyvi. Bet vieną dalyką ji turėjo nuolat – aiškų trenerio braižą.
1998 m. pasaulio čempionato atrankoje Lietuva grupėje surinko 17 taškų ir finišavo trečia – vienu tašku atsilikusi nuo antroje vietoje likusios Airijos. Tai – geriausias atrankos ciklas per visą Lietuvos istoriją, kuris dabartiniame šalies futbolo kontekste atrodo sunkiai suvokiamas.
Visgi B.Zelkevičiaus įtaką geriausiai paaiškina ne turnyro lentelės, o žmonės.
„Jo gyslelė buvo ta, kad Benjaminas labai gerai mokėjo bendrauti su futbolininkais ir rasdavo priėjimą prie kiekvieno auklėtinio. Visa tai atsipirkdavo ir iš savo futbolininkų tokį patį nuoširdų atsaką jis gaudavo atgal“, – 15min sakė A.Narbekovas.
Jo pasakojimu, B.Zelkevičius nebuvo „kietas treneris“. Atvirkščiai – tai žmogus, kuris pirmiausia mato situaciją ir tik tada pasirenka toną.
„Jis pakvietė mane į „Žalgirį“ 1983-iaisiais ir aš iš karto gavau žaisti. Toks trenerio pasitikėjimas net mane patį labai nustebino, bet dabar akivaizdu, kad Benjaminas kažką matė, įsivaizdavo. Tos rungtynės Jerevane nebuvo lengvos, Edvardas Malkevičius gavo raudoną kortelę, tad buvau mestas į aikštę aš. Ir nuo to laiko trenerio pasitikėjimą jausdavau visada. Jaunimu jis labai pasitikėjo“, – prisiminė A.Narbekovas.
Kalbėdamas apie savo trenerį, 60-metis gargždiškis pirmiausia išskyrė jo aukštą futbolo kultūros lygį.
„Jis buvo labai geras psichologas. Jeigu jau tave pasikviesdavo, tai tu ir pats žinojai, ko jis iš tavęs nori ir kokia problema. Jis niekada nežemindavo futbolininkų, pasižymėjo labai žmogiškomis savybėmis: inteligencija, pagarba, gebėjimu nenužeminti“, – kalbėjo A.Narbekovas.
Lietuvos futbolo federacijos techniniu direktoriumi dirbantis D.Šemberas taip pat B.Zelkevičių prisimena kaip asmenybę, kurią sunku sutalpinti į vieną apibrėžimą: treneris, autoritetas, charizma – bet kartu ir praktikas, kuris žino, ką daro.
„Puikiai prisimenu tą dieną, kai jis mane pakvietė į „Žalgirio“ pirmąją komandą, puikiai prisimenu, kai pirmą kartą suteikė man šansą žaisti už Lietuvos rinktinę. Tai buvo labai charizmatiška ir išskirtinė Lietuvos futbolo asmenybė, visada dvelkianti pasitikėjimu, įtaigumu, turinti be galo daug futbolo žinių. Bendraudamas su juo visada jausdavai, kad tai žmogus, kuris yra sukaupęs didžiulį futbolo žinių bagažą ir, kas svarbiausia, kad jis noriai juo dalindavosi su kitais“, – pažymėjo D.Šemberas.
Jo akimis, „elitinio trenerio“ apibrėžimas slypi ne vienoje išskirtinėje savybėje, o gebėjime sujungti kelis dalykus į vieną veikiančią visumą: taktiką, psichologiją, darbą su grupe ir atskiru žmogumi. „Jis neturėjo kažkurios vienos ryškiai išreikštos savybės, stiprios ar silpnos pusės, bet tai ir buvo elitinio trenerio pavyzdys... Tai šiuolaikinio trenerio savybės ir B.Zelkevičius jomis pasižymėdavo jau tada, ryškiai pralenkęs laiką“, – svarstė D.Šemberas.
Vienas iš dviejų lietuvių, laimėjusių UEFA taurės trofėjų, su šypsena prisimena savo debiutą Lietuvos rinktinėje.
„Į rinktinę jis mane pakvietė visiškai jauną, tebuvau aštuoniolikos. Prisimenu, jog pasikviečia prie šoninės linijos ir sako: eik, pakeisi Narbekovą ir kelsi kampinius. Tai iš tos baimės nė vieno standarto tame mače normaliai ir nepakėliau“, – šyptelėjo D.Šemberas.
Futbolininko santykis su treneriu nenutrūko net ir baigus karjerą.
„Mes labai dažnai susitikdavome Nidoje ir tais ilgais saulėtais vakarais kalbėdavomės būtent apie futbolą. Pastarąją vasarą irgi buvome susitikę, kalbėjomės, šiek tiek trumpiau, mačiau, kad trenerio sveikata jau yra silpnesnė. Visgi net ir tuomet jis stengėsi išlikti pozityvus ir daug kalbėjo apie mūsų sporto šaką, domėjosi, kas vyksta“, – pasakojo ilgametis rinktinės simbolis.
Jam pritarė ir kitas B.Zelkevičiaus rinktinės lyderis Edgaras Jankauskas. Šis vilnietis pasekė savo trenerio pėdomis ir tapo treneriu bei šiuo metu vadovauja Lietuvos rinktinei.
E.Jankauskas – dar vienas B.Zelkevičiaus „pasitikėjimo projekto“ pavyzdys. Šešiolikmetį puolėją specialistas pakvietė iš pradžių į Vilniaus „Žalgirį“, o netrukus – ir į nacionalinę rinktinę.
Lietuvos futbolo legenda jau tada pasižymėjo įžvalgumu – jo auklėtinis iki šiol yra vienintelis lietuvis, kuris virš savo galvos yra kėlęs UEFA Čempionų lygos trofėjų, o metais anksčiau – ir UEFA taurę.
„Jo įtaka mano karjerai buvo didžiulė. Būdamas penkiolikmetis žaidžiau Vilniaus „Paneryje“ ir per Gintautą Buzą sužinojau, kad treneris jau tada manimi labai rimtai domisi. Galiausiai sulaukiau kvietimo ir atvykau į „Žalgirio“ bazę kartu su mama. Zelkevičiaus vardas tuo metu man kėlė didžiulę pagarbą – visą savo vaikystę sirgau už šią komandą ir sulaukti kvietimo iš žmogaus, kuris kūrė tą sėkmės istoriją, buvo kažkas neįtikėtino, jaudinančio, svajonės išsipildymas. Jis buvo žmogus, kuris mane įkvėpė, suteikė viltį, kuri tuo metu mažam vaikui atrodė neįmanoma. Dar visai neseniai spardžiau kamuolį savo kieme, o dabar atsidūriau komandoje, kuri buvo Lietuvos futbolo veidas, ir klausiau nurodymų iš paties Zelkevičiaus“, – prisimena E.Jankauskas.
Anot E.Jankausko, jau tuomet asmeninio pokalbio metu treneris jam piešė labai gražią ir solidžią ateitį.
„Tų žodžių niekada nepamiršiu, jie labai įkvėpė ir leido pasitikėti savimi. Jau tada aiškiai man pasakė, kad į mane deda labai daug vilčių (juokiasi). Įsivaizduokit, šešiolikos metų kviečia į Lietuvos rinktinę ir leidžia žaisti. Jis pasitikėdavo savimi, savo autoritetu, nebijojo priimti netgi ir tokių sprendimų. Treneris buvo labai geras psichologas ir būtent čia jis turbūt labiausiai skyrėsi nuo kitų tos kartos trenerių. Benjaminas pats buvo geras futbolininkas ir labai gerai sugebėdavo „įeiti“ į žaidėjo vidų, motyvuoti, padėti, patarti ar apsaugoti nuo psichologinių trukdžių, su kuriais jauni futbolininkai neišvengiamai susiduria“, – svarstė dabartinis Lietuvos rinktinės treneris.
E.Jankauskas šios figūros reikšmę mato ir platesniame kontekste – kaip žmogaus, kuris sovietinį treniravimo modelį gebėjo perdirbti į modernesnį, mažiau grįstą baime ir riksmais, labiau – argumentais ir kompetencija.
„Dabar iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, kad jau tuo metu jautėsi trenerio inteligencija, intelektas ir tai, jog jis buvo bene pirmasis, kuris įkvėpė vakarietiškų idėjų. Pirmasis treneris, kuris iš sovietinio modelio sugebėjo labai gerai pereiti prie pasaulietiškų idėjų. Turiu omenyje jo išvykimą į Vienos „Austria“ dirbti asistentu. Tai buvo kažkas naujo, kažkas kito, nesovietinio. Jis buvo ne brutalus ir autoritarinio tipo treneris, o žmogus, kuris plačiau žiūrėjo į pasaulį, sportą, žmones, su kuriais dirbo. Jis buvo savotiškas pionierius“, – prisiminė E.Jankauskas.
Treneris taip pat išskyrė labai stiprius B.Zelkevičiaus bendravimo įgūdžius.
„Jis buvo griežtas tuomet, kai reikėjo būti griežtam. Per savo karjerą esu sutikęs nemažai trenerių, kurie savo griežtumu norėjo paslėpti savo nekompetenciją, savo silpnumą. Tai yra lengviausias būdas – būti brutaliam ir kamufliažinti savo trūkumus. Jisai nebuvo toks. Kai reikėjo, būdavo griežtas, bet puikiai suprato, kad viešas žaidėjų menkinimas jokios naudos neduos. Sovietinė metodika, kai tu rėki ir galvoji, kad tai padeda – buvo ne jam“, – teigė E.Jankauskas.
