Ne vienas su 15min bendravęs šaltinis darė prielaidą, kad pakelti ranką prieš save J.Kvedaras galėjo nenorėdamas būti našta artimiausiems žmonėms.
Nors dabartiniams Lietuvos futbolo mėgėjams J.Kvedaro pavardė pirmiausia asocijuojasi su užimtais generalinio direktoriaus ir prezidento postais Lietuvos futbolo federacijoje, vyresniosios kartos specialistai 75-erių kaunietį mena ir kaip talentingą futbolininką, žaidusį skirtingose Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos komandose, Lietuvos čempionate iškovojusį sidabro ir bronzos medalius ir penkis kartus laimėjusį šalies taurę.
Visgi viešoje erdvėje J.Kvedaro pavardė buvo labai dažnai linksniuojama ir ne tik dėl su futbolu susijusių reikalų.
Vyras nuo seno buvo laikomas savu žmogumi „Daktarų“ nusikaltėlių gaujos ratuose, kuriuose turėjo Lialkos pavardę. Iš Vilijampolės kilęs kaunietis ankstyvaisiais nepriklausomybės metais ne kartą pastebėtas prie vieno stalo su žinomiausiais tų laikų banditais legendomis apipintame „Vilijos“ restorane.
„Tais laikais Kaune vienas restoranas buvo, tad įvairūs žmonės ten ir susitikdavo. Iš tiesų jie ateidavo į stadioną futbolo pažiūrėti. Įvairių žmonių ateidavo. Vladimiras Romanovas tada su jais čierkutę išgerdavo. Ir aš bendraudavau“, – savo sąsajas su Henriku Daktaru ir jo šulais 2012-aisiais, tapęs LFF prezidentu, aiškino J.Kvedaras.
Jo vadovavimo laikotarpiu netrūko epizodų, kuriuose kas kartą naujomis spalvomis pasireikšdavo dygios charakterio savybės ir kietakaktiškumas. Ant Vilijampolės bachuriškų pamatų suprojektuota ir dar nuo sovietinių laikų pažintimis bei draugystėmis paramstyta federacija tam puikiai tiko.
Tomis pačiomis vertybėmis J.Kvedaras vadovavosi tiek būdamas futbolininku, tiek eidamas prezidento pareigas, tiek ir gyvenimo saulėlydyje, kai pasirinko kasdienybę toli nuo buvusių bendražygių.
„Ūmus charakteris iš esmės lėmė, kad Juliui pasitraukus iš federacijos nutrūko ir visi jo ryšiai su futbolo žmonėmis. Intereso bendrauti neturėjo nei jis, nei buvę jo bendražygiai, kurių dažnas jautė vienokių ar kitokių nuoskaudų“, – 15min pasakojo gerai informuotas šaltinis.
Visgi su keletu iš jų J.Kvedaras kalbėjosi dar lemtingąją savaitę ir, šaltinių teigimu, nebuvo galima įtarti, jog įvykių posūkis bus toks staigus ir dramatiškas.
„Tai buvo didelis šokas“, – sakė buvęs jo bendražygis federacijoje.
Priminsime, kad J.Kvedaro raumenys Lietuvos futbolo vertikalėje pradėjo glebti 2015-ųjų gruodį, kai jis galiausiai pranešė, jog nesistengs pratęsti savo prezidentavimo federacijoje.
Ne paslaptis, kad kone du dešimtmečius trukęs Daktarų grupuotės viešpatavimas ir su ja siejamų asmenų įtaka LFF valdyme stipriai pradėjo menkti, kai interesus valdyti Lietuvos futbolą pradėjo rodyti prieštaringos reputacijos Tauragės verslininkas Arūnas Pukelis.
Tvirto stoto vyras iš pradžių tapo Tauragės apskrities futbolo federacijos prezidentu, o per tai gavo ir vietą LFF vykdomajame komitete bei labai greitai laimėjo kovą dėl įtakos prieš federacijos senbuvius, kurie šiuos postus gavo J.Kvedaro vadovavimo metais.
„Ne futbolininkai, o Tauragės medžiotojų būrelis“, – taip neoficialiuose pokalbiuose apie vis toliau siekiančius A.Pukelio ir jo bendražygių čiuptuvus tuo metu kalbėjo J.Kvedaras, bet galiausiai buvo priverstas sudėti ginklus ir pasitraukti į šalikelę.
Šį žingsnį kaunietis žengė principingai ir atsiribodamas nuo aplinkos.
Pasitraukus iš LFF, bendražygiai J.Kvedarui dar buvo skyrę Kauno apskrities futbolo federacijos viceprezidento pareigas, tačiau jose vyras užsibuvo vos keletą mėnesių.
Nutolęs nuo futbolo ilgametis LFF prezidentas persikėlė į Palangą ir joje gyveno pastaraisiais metais visai nebendraudamas nei su bendražygiais futbolo aikštėse, nei buvusiais federacijos darbuotojais.
Pavyzdžiui, ilgametis LFF techninis direktorius ir federacijos pilkuoju kardinolu vadintas Stasys Stankus su buvusiu bendražygiu pastarąjį kartą matėsi prieš 4–5 metus, nors vienas nuo kito jau kuris laikas gyveno per keletą gatvių toje pačioje Palangoje.
Abu šie vyrai kadaise kartu treniravo Lietuvos rinktinę, o vėliau tapo ir esminiais šalies futbolo piramidės architektais.
Vis dėlto bėgant metams ryšių neliko.
Gyvenimo pilnatvės J.Kvedaras įkvėpdavo ne bendraudamas, o sėsdamas ant savo mylimo „Harley Davidson“ arba leisdamas dienas Palangoje – ironiška, tiek motociklo, tiek žemės sklypo ir pastato Kankorėžių gatvėje nuosavybės teisės kadaise buvo apribotos prokuratūros, mat mokesčių inspektoriai nustatė, kad LFF prezidentas patyrė daugiau išlaidų, negu galėjo turėti pajamų.
Tiesa, asketišku J.Kvedaro paskutinio gyvenimo dešimtmečio irgi nepavadinsi. Kaunietis atsiribojo tik nuo buvusių bendražygių ir visų futbolo reikalų, tačiau, Nemirsetoje gyvenančių kaimynų teigimu, jo prabangaus kelių aukštų namo kieme nestigo gyvybės – nuolat lankėsi vaikai ir artimieji, klegėjo anūkai, o ir pats buvęs LFF prezidentas atrodė šiltas ir persimesti vienu kitu žodžiu su kaimynais nevengiantis žmogus.
Tikėtina, kad paskutiniais gyvenimo metais laikytis atokiau nuo visuomenės tvirto charakterio kaunietis galėjo ir dėl jį užklupusių sveikatos problemų.
Tiesa, kalbant apie jas šaltinių informacija skiriasi – kai kurie kalbinti Lietuvos futbolo asmenys teigė esą girdėję apie J.Kvedarą ištikusius ir pergyventus du insultus, kiti – lūžusius stuburo slankstelius, treti – vėžio diagnozę.
Kaip bebūtų, akivaizdu, kad paskutiniais gyvenimo metais vyras buvo silpnos sveikatos, kentė skausmą, kurį laiką gydėsi Vokietijoje.
Anot pašnekovų, šios aplinkybės taip pat galėjo suvaidinti ne paskutinį vaidmenį, nulėmusį lemtingą gyvenimo pasirinkimą balandžio 18-osios vidudienį.
Dar viena versija, kuri vis garsiau aptarinėjama tiriant J.Kvedaro mirties aplinkybes, gali būti susijusi su daugiau nei prieš dešimtmetį Kaune įvykdytu žiauriu išpuoliu prieš buvusį LFF prezidentą Liutaurą Varanavičių.
2013-ųjų kovo 7-osios vakarą pačioje Laisvės alėjos širdyje, S.Daukanto gatvės nuošaliame vidiniame kieme prie L.Varanavičiaus pribėgo keli nepažįstami vyrai ir jį sumušė beisbolo lazdomis.
„Dubasinam!“ – sušuko vienas užpuolikų ir smogė beisbolo lazda tuomet 42 metų L.Varanavičiui į galvą, šiam bandant praverti laiptinės duris.
Užpuolimas įvykdytas žaibiškai, truko iki minutės, nusikaltėliai pasišalino dviem automobiliais.
Nemėginta pasisavinti L.Varanavičiaus rankinės, telefono ar mašinos raktelių, tad viena pagrindinių policijos iškeltų versijų iš karto buvo, kad tai ne atsitiktinis smurto protrūkis, o iš anksto suplanuotas konkretaus žmogaus užpuolimas, stengiantis jį įbauginti ar atkeršyti.
Sklandė kalbos, kad kerštauti galėjo LFF prezidento postą prieš metus iš L.Varanavičiaus perėmusio J.Kvedaro aplinkos žmonės.
Tyrimas jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė, bet 2023-ųjų lapkritį buvo netikėtai atnaujintas ir ši istorija įgavo naują posūkį.
Pranešta apie tai, kad sulaikytas ne vienerius metus Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijos prezidento bei jaunių rinktinės vyriausiojo trenerio pareigas ėjęs Vytautas Vaškūnas.
Vyrui buvo skirta viena didžiausių įmanomų kardomųjų priemonių – suėmimas dviem mėnesiams. Įtarimai V.Vaškūnui pareikšti pagal LR Baudžiamojo kodekso 249 str. 3 d. (Nusikalstamas susivienijimas). Šiame straipsnyje pažymima, kad tas, kas organizavo nusikalstamus susivienijimus arba jiems vadovavo, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų (arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos).
Suprasti akimirksniu
- Lietuvos kriminalinės policijos biuras (LKPB) 15min informavo, kad ikiteisminis tyrimas tebėra aktyvioje tyrimo stadijoje. Ikiteisminį tyrimą atlieka būtent Lietuvos kriminalinės policijos biuras. „Lietuvos Respublikos piliečio Vytauto Vaškūno statusas – įtariamasis, nepasikeitė“, – nurodė LKPB Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba. Siekiant nepakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei, šiuo metu daugiau informacijos LKPB atstovai pateikti sako negalintys.
Šioje byloje figūravo ir J.Kvedaro pavardė. Šaltinių teigimu, vyro namuose atlikta krata, per kurią buvusio LFF prezidento pareigūnai nesuėmė, bet konfiskavo legaliai laikytus ginklus.
V.Vaškūną ir J.Kvedarą pažintis siejo kelis dešimtmečius. V.Vaškūnas priklausė Kauno „Inkaro-Grifo“ komandai, kuri 1995-aisiais tapo Lietuvos čempione, o kolektyvą treniravo J.Kvedaras.
Vėliau V.Vaškūnas vedė 2001 m. nušauto buvusio Lietuvos bokso federacijos prezidento, Kauno „daškinių“ gaujos lyderio Remigijaus Daškevičiaus (Daškės) našlę Geliją, o galiausiai ir tapo vienu įtakingiausių asmenų J.Kvedaro vadovaujamoje LFF.
Tiesa, valdžios svertus perėmus A.Pukeliui, į antrą planą buvo patrauktas ne tik J.Kvedaras, bet ir V.Vaškūnas.
Praėjusių metų liepą V.Vaškūnas už užstatą buvo išleistas į laisvę.
Tiesa, visi taškai šioje istorijoje dar, panašu, nesudėti, o J.Kvedaro mirtis futbolo bendruomenei užminė dar daugiau klausimų nei davė atsakymų.
15min dėl šios bylos kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą. Šiuo metu rengiamas komentaras ir gavus atsakymą, apie tyrimo eigą informuosime.
15min susisiekė su Šveicarijoje šiuo metu gyvenančiu L.Varanavičiumi, tačiau nei apie tyrimo eigą, nei apie J.Kvedaro mirties aplinkybes buvęs LFF prezidentas daug pasakyti negalėjo.
„Pirmiausia, su šiuo asmeniu susijusios temos man nelabai įdomios. Kiek galiu domėtis žmogumi, kuris mane bandė nužudyt bei užsakė nužudymą? Šioje istorijoje daugiau mažiau viskas yra aišku – kas užsakė užpuolimą, kas buvo grupėje, kuri tai vykdė, sumos, už kurias tai darė. Nežinau, ar policija viską viešins, ar ne, nežinau, kokioje byla yra stadijoje, nes manęs niekas neinformuoja“, – 15min sakė L.Varanavičius.
Buvęs LFF prezidentas neslėpė girdėjęs apie J.Kvedaro sveikatos problemas, tačiau prisipažino su juo neturėjęs jokio kontakto nuo pat to laiko, kai paliko federaciją.
„Nebendravau nei aš, nei žmonės, su kuriais aš bendrauju“, – teigė kaunietis.
