– Pati pradžia, kai turėjome visiškai naują kolektyvą – penkiolikos šalių futbolininkai su skirtingomis patirtimis, kultūromis, religijomis. Sužaidėme 9 priešsezonines rungtynes, nes norėjome, kad žaidėjai kuo greičiai susilipdytų, pajustų vienas kitą, suprastų mūsų idėjas. Tam reikėjo laiko ir pirmas ratas buvo banguotas. Žaidimas nebuvo blogas, daugumoje rungtynių kontroliavome situaciją, valdėme kamuolį, bet rinkti taškus buvo sunku. Visgi po to, kai pagavome pagreitį, turėjome labai gerą atkarpą ir tai tęsėsi iki europinių rungtynių. Tik po jų atsirado maža duobelė – tada jau reikėjo truputį pakentėti, kai kada prireikė ir sėkmės.
– Visgi bangavimo ir duobių „Kauno Žalgirio“ žaidime šį sezoną buvo kur kas mažiau nei kitose A lygos komandose. Kas tai lėmė?
– Kertinis mums buvo antrasis rastas. Jo metu futbolininkai patikėjo savo jėgomis, išsiugdėme nugalėtojų mentalitetą, visi klube pradėjo tikėti tuo, ką darome ir suprato dėl ko dirbame. Kai visi patikėjo procesu, dirbti tapo kur kas lengviau. Rinkti taškus taip pat. Pasitikėjimas futbole lemia labai daug. Treniruotės nebuvo lengvos, bet visi žaidėjai dirbo labai užsivedę, nes matė rezultatą.
– Iš jūsų kalbos galima suprasti, kad nuo sezono vidurio jau mažai žvalgėtės į varžovus ir turnyro lentelę bei sprendėte savus uždavinius?
– Tiesos yra. Jau kontrolinėse rungtynėse prieš sezoną stengėmės laikytis savo principų ir idėjų. Vaizdas kiekvienose rungtynėse gerėjo. Kaip jau minėjau, pirmas ratas nebuvo lengvas, bet savo filosofijos nekeitėme. Ir ją išlaikėme iki šiol. Žinoma, žiūrime į varžovus, ruošiamės konkrečioms rungtynėms, bet mano noras yra, kad pirmiausia laikytumėmės savų susitarimų.
– Ką jaunam treneriui reiškia laimėti aukso medalius jau pirmuoju bandymu?
– Net nežinau, ar galiu save laikyti jaunu... (juokiasi). Ypač žinant Europos kontekstą, kur dirba ir gerokai jaunesnių specialistų – taigi kaip čia pažiūrėsi. Visgi man smagiausia dėl lietuviško konteksto. Nuo 2016-ųjų, kai Valdas Dambrauskas su Vilniaus „Žalgiriu“ laimėjo A lygą, aš esu tik antras tai padaręs lietuvis. Dėl to yra džiugu. Aišku, rezultatas šiame darbe yra labai svarbus ir pergalės bei titulai veda tave į priekį. Fantastika, kai jau debiutinį sezoną iškovoji trofėjų, laimi čempionatą miestui, kuris labai ilgai to laukė.
– Visgi būkime atviri, spaudimas treneriui „Kauno Žalgiryje“ visada yra didžiulis ir kai sezono pradžioje perėmėte komandos vairą, vargu ar buvo minčių, kad viskas gali pasibaigti kaip nors kitaip nei pirma vieta...
– Lietuvos futbolo aplinka nėra didelė, bet joje labai daug negatyvaus fono ir dirbti tokiomis sąlygomis nėra lengva. Stiprus klubas, kuriam keliami tik aukščiausi tikslai, du trys mėnesiai treneriui – kalbos aplink „Kauno Žalgirį“ sklandė įvairios.
Kai gavau šį pasiūlymą, su klubo vadovais turėjome labai rimtą ir ilgą pokalbį. Jie manimi pasitikėjo, davė visus raktus nuo visų durų. Pirmiausia jie leido pačiam susiformuoti trenerių kolektyvą, vėliau rinkomės žaidėjus ir vėl visi įrankiai buvo mano rankose. Reikėjo tik jais tinkamai naudotis.
Aišku, tai didelė atsakomybė. Kai sezonas įsibėgėjo, vis aplankydavo mintys, kad klubas manimi pasitikėjo visu 100 proc. ir tikrai nesinori nuvilti. Džiaugiuosi, kad šio sezono istorija su laiminga pabaiga.
– Eivinai, iš pirmo žvilgsnio atrodote ramus ir išlaikytas treneris. Ar turite kokį receptą, kuris leidžia tvarkytis su įtampa ir spaudimu?
– Pirmiausia turėtume paklausti, kas Lietuvoje yra tas spaudimas? Stengiuosi neskaityti komentarų, laidų apie futbolą klausau taip pat nedaug ir tokiu būdu stengiuosi atsiriboti nuo išorinių nuomonių. Tiesiog klubas turi savo kryptį, turiu savo filosofiją, džiaugiuosi, kad į trenerių štabą pavyko surinkti bendraminčių kolektyvą, kuris tiki idėjomis ir visiškai palaiko. Maža to, jaučiame vadovybės palaikymą ir jį jautėme net ir sezono pradžioje, kai ne viskas klojosi sklandžiai.
– Kaip pavyko taip gerai atsirinkti žaidėjus?
– Čia vėl reikėtų padėkoti klubo vadovybei. Kai suformavome trenerių štabą, vadovai leido atsisveikinti su visais žaidėjais, kurie netiko mūsų vizijai. Taigi galėjome nuo pradžių formuoti visai naują komandą. Tokia strategija turi dvi puses. Viena vertus, labai gerai, kai gali susirinkti žaidėjus pagal save. Kita medalio pusė – naujiems žaidėjams reikia laiko. Visgi nusprendėme eiti pirmuoju keliu ir tai pasiteisino – turėjome visiškai naują komandą, su nauja filosofija, nauja atmosfera, taisyklėmis ir vertybėmis rūbinėje. Tai buvo viena sėkmės priežasčių.
Kalbant apie žaidėjų pasirinkimą, kiekvieną futbolininką žiūrėjome ir vertinome labai atidžiai. Kvietėmės tik tuomet, kai visų štabo narių nuomonės sutapo. Kai pirmasis filtras praeidavo, tuomet dėmesį skirdavome asmeninėms savybėms, charakteriui. Galiausiai iniciatyvą perimdavo klubo vadovai ir žiūrėdavome, ar žaidėją pavyks prisikviesti į Lietuvą.
– Kiek čempioniškos komandos narių norėtumėte išsaugoti kitam sezonui?
– Tęstinumo norime labiausiai, ypač tų žaidėjų, kurie atliko didžiąją darbo dalį, kurie nešė didžiausią krūvį. Turime savo strategiją, bet puikiai suprantame, kad po sėkmingų metų ne viskas priklauso tik nuo mūsų – yra ir žaidėjų norai. Diskusijos jau vyksta, labai norėčiau, kad ši komanda išsaugotų savo branduolį.
– Treneri, po tokio sėkmingo sezono, ar nesusimąstote, kad vyriausiojo trenerio duonos galėjote paragauti ir anksčiau...
– Be abejo, norėjosi. Jau dirbant Marijampolėje buvo sąlygos stoti prie komandos vairo, bet tuo metu neturėjau Pro licencijos ir nebuvo galimybių kaip ją gauti. Kai licenciją gavau, durų atsivėrė gerokai daugiau. Tuomet jau norėjau išlaukti tinkamo šanso, tinkamos komandos. Čia norėčiau atkreipti dėmesį, kad pradedantiems karjerą treneriams pirmieji metai yra labai svarbūs – kaip tu save pristatyti, kokiu stiliumi žaisi, koks bus komandos braižas, galiausiai rezultatai... Man visada imponavo atakuojantis futbolas su daug kontrolės, trumpais perdavimais. Bet aišku, norint žaisti taip, reikia turėti tinkamus futbolininkus. Laukiau savojo šanso ir šiemet ta galimybė pasitaikė. Manau, jog gavosi visai neblogai (šypsosi).
– Būdamas asistentu turėjote galimybę susipažinti su įvairių šalių specialistais, pažinti skirtingą futbolo kultūrą ir filosofiją. Kurių jų pamokos buvo svarbiausios?
– Tokios patirties iš knygų neišmoksi. Per dešimt metų trukusią kelionę link šio sezono dirbau gal su aštuoniais skirtingais treneriais. Skirtingos tautybės, skirtingas futbolo supratimas, skirtingi žaidimo stiliai. Vienas griežtesnis, kitas atlaidesnis. Buvo ir labai gerų pamokų, ir nekokių pavyzdžių, supratau, ko geriau nedaryti. Žinoma, darbas su Vladimiru Čeburinu, Sauliumi Širmeliu, ispanu Victoru Basadre buvo labai svarbus. Šis trejetas stipriai suformavo mano matymą ir iš kiekvieno jų pasiėmiau ypač daug. Su visais šiais treneriais bendrauju iki šiol, galima pasitarti, padiskutuoti.
– Ar tiek metų mūsų futbolo virtuvėje praleidusį žmogų A lygoje dar gali kas nors nustebinti? Ar šį sezoną buvo tokių akimirkų, kai pagavote save, jog ne viskas čia taip paprasta, kaip kad atrodė ar įsivaizdavote būdamas asistentas?
– Laimėti niekada nėra lengva ir paprasta. Šie metai tikrai buvo kitokie, nes jau aš buvau atsakingas už visą treniruočių procesą ir sprendimus. Visai kita atsakomybė, viskas kitaip – nuolat save analizuoji ir galvoji, ką ir kaip galėjai padaryti kitaip. Net jei į save žiūriu iš šio sezono perspektyvos, aiškiai matau, kad pirmuosiuose turuose buvau visai kitoks, nei esu dabar. Matau akivaizdžius pokyčius, sprendimai tapo ramesni.
– Ar dvikovos prieš „Sūduvą“ ir Vilniaus „Žalgirį“ – klubus, kurie jus suformavo kaip trenerį, yra principingesnės už likusias?
– Žinoma, jausmas yra kitoks. Galima žiūrėti filosofiškai ir sakyti, kad rungtynių vertė ta pati – trys taškai. Kita vertus, bent jau šiemet tas grįžimas į Marijampolę buvo ypatingas. Pats pajaučiau, kad nesu toks, koks būnu prie šoninės linijos, kai komanda žaidžia su kitomis ekipomis. Vilnius irgi turi savo – tai stipriausia pastarųjų metų šalies komanda, o tai reiškia, kad dvikovos su ja visada principinės. Tokiose rungtynėse gauni pamokas ir gali tobulėti.
– Galbūt po sėkmės čempionate jau kalbėjote su klubo vadovais ir dėl ilgesnio įsipareigojimo?
– Su „Kauno Žalgiriu“ turiu ilgalaikę sutartį ir ji galioja dar ne vienerius metus, bet aš nelabai linkęs to sureikšminti. Visi puikiai suprantame Lietuvos sporto kontekstą – visiems reikia rezultato, viskas labai greitai keičiasi. Iš kitos pusės noriu pasakyti, kad kai gavau šį pasiūlymą, man mažiausiai rūpėjo kontrakto trukmė ir dydis. Tiesiog džiaugiausi galimybe dirbti, galimybe kažką įrodyti.
