Rungtynės Maltoje buvo jau šešiasdešimtas kartas, kuomet Justas vilkėjo rinktinės marškinėlius.
Aštuntą sykį jis komandą į aikštę išvedė ryšėdamas kapitono raištį, vis dažniau perimantis šį vaidmenį iš rinktinės senbuvio Fiodoro Černycho.
Krašto gynėjo ir saugo pozicijose galintis žaisti universalusis futbolininkas viena kertinių figūrų aikštėje bus ir antradienį, kai Lietuva draugiškoje akistatoje Odensėje pasitikrins jėgas prieš Europos futbolo sunkiasvorę Daniją.
Į šią stovyklą J.Lasickas atvyko užbaigęs trejus metus trukusį karjeros etapą Slovėnijoje, kur su Liublianos „Olimpija“ du kartus tapo šios šalies čempionu bei iškovojo taurę, ir dar nebūdamas tikras dėl kitos karjeros stotelės, tačiau prisipažino, kad neturėjo net menkiausių minčių apie poilsį, taupymąsi ar pasisaugojimą.
„Norėjau, kad visa nežinia dėl naujos komandos išsispręstų iki rinktinės, tačiau taip nepavyko, viskas užsitęsė ir dabar žiūrėsime. Ši situacija dar visaip gali pakrypti, parašų nesu sudėjęs, tai gandų apie konkrečius klubus negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Turėjome preliminarų susitarimą, bet nenoriu kalbėti apie variantus, kol nieko nėra oficialaus. Reikia laukti, bet minčių nežaisti už rinktinę, ar pasitaupyti nebuvo jokių. Atvykdamas čia norėjau parodyti, kad nepaisant nežinios, rinktinė man yra svarbiausias dalykas“, – pokalbyje su 15min teigė J.Lasickas.
Liublianoje futbolininkas išgyveno kol kas geriausius karjeros metus tiek asmeniniu, tiek komandiniu požiūriu.
Vis daugiau šalies futbolininkų atstovauja užsienio komandoms, kurios kovoja dėl aukščiausių pozicijų savo šalių čempionatuose, bet dar visai neseniai tokių buvo vos vienas kitas.
„Laikotarpis Slovėnijoje buvo tikrai sėkmingas. Atvykau į komandą, kuri jau tada puoselėjo labai dideles ambicijas, bet pirmosiomis savaitėmis buvo nemažai chaoso. Mane pasikvietė vienas treneris ir sporto direktorius, tačiau labai greitai viskas pasikeitė ir man, kaip naujam žaidėjui, nebuvo lengva. Galiausiai viskas susiklostė taip, kad po trejų metų palieku klubą pasiekęs daug ir palikęs nemažą pėdsaką „Olimpija“ istorijoje. Tai buvo geras karjeros etapas“, – atgal atsigręžė Lietuvos rinktinės kapitonas.
Per šį lietuvio laikotarpį Liublianoje ekipai vadovavo keturi skirtingi treneriai – ispaną Alberto Rierą (dabar dirba „Celje“ klube su Artemijumi Tutyškinu ir Armandu Kučiu) pakeitė portugalas Joao Henriquesas (dabar treniruojantis Radomo „Radomiak“ ekipą su Pauliumi Golubicku). Vėliau „Olimpija“ vairas buvo patikėtas slovėnui Zoranui Zeljkovičiui, o šį sezoną komandai vadovavo ispanas Victoras Sanchezas.
Prie kiekvieno jų skyrėsi ir Justo vaidmuo.
„Pirmais metais prie Rieros buvau sėkmingai veikiančios komandos maža dalis. Sužaidžiau nemažai rungtynių, bet negaliu sakyti, kad buvau kertinis žaidėjas.
Antri metai su Portugalijos treneriu buvo sunkesni – jis manęs savo planuose, bet pasirengimo laikotarpiu palikau neblogą įspūdį, norėjo mane išlaikyti sudėtyje. Vėliau atėjo slovėnas, pradėjau daugiau žaisti, bet komandai tai nebuvo geriausias laikas. Tarsi ir smagu, kad žaidžiu, bet visada norisi žaisti laiminčiame kolektyve.
Trečiais metais jau buvau sukaupęs gerokai daugiau patirties, turėjau kur kas svarbesnį vaidmenį rinktinėje, Konferencijos lygos patirtį ir žinojau, kad galiu duoti komandai daugiau. Jaučiau, kad esu svarbi šios komandos dalis, mano balsas buvo girdimas rūbinėje, buvau tas „Olimpija“ senbuvis, į kurį karts nuo karto atsigręždavo jaunimas. Taigi antras laimėtas titulas yra netgi kiek saldesnis – tiesiog jaučiuosi prie jo labiau prisidėjęs, daugiau atidavęs, daugiau nerimavęs“, – kalbėjo dukart Slovėnijos „PrvaLiga“ čempionas.
