Aikštelėje jis retai rodo susierzinimą ir mėgėjišką dramatizmą, būdingus tokiai daugybei futbolininkų, netgi ir vilkinčių „Barcelonos“ spalvomis. Įmušęs įvartį jis visada iškelia du pirštus į dangų ir dedikuoja įvartį savo velionei senelei. Kai patiria pražangą, jis retai – labai retai – rodo perdėto skausmo gestus, mat pernelyg skuba susigrąžinti kamuolį. Už aikštelės ribų jis gyvena ramų gyvenimą Barselonos priemiestyje Kasteldefelse su savo tėvu. Kitaip nei daugumą geriausių žaidėjų, jį retai išvystum miesto baruose ir klubuose, persimetusį supermodelį per ranką.
Mane perspėjo, kad jis nėra pats įdomiausias pašnekovas. Pirmiausia, jis iš prigimties uždaras. Be to, šiais laikais viešųjų ryšių specialistai ir teisininkai visus sportininkus išmoko kiekvieną žurnalisto klausimą laikyti galimais spąstais ir atsakyti kuo apdairiau. Peržiūrėjau dešimtis L.Messi interviu – jis beveik nepasakė nieko nors šiek tiek atviresnio.
Kai mudu su Lisa Abend jį sutikome, matėsi, kad L.Messi užėmęs gynybinę poziciją. Jis vengė akių kontakto ir didžiąją laiko dalį abiem rankom maigė kėdės apačią. Negaliu pasakyti, kad mes įveikėme jo gynybinę sieną, tačiau pagavome vieną ar du nuoširdumo momentus, kas yra reta L.Messi interviu.
Kaip jis vertina savo sėkmę:
„Nežinau. Kaskart metus pradedu su tikslu bandyti kažką pasiekti, nesistengdamas lyginti su pasiekimais ankstesniuose sezonuose, senesniais pasiekimais arba mūsų visų kaip komandos pasiekimais. Kas nutiko, tas nutiko, aš visada žiūriu į priekį. Nėra laiko sustoti ir pagalvoti apie viską, kas vyksta, nes viskas vyksta per greitai. Išėjęs į pensiją sustosiu ir apie viską pagalvosiu“.
Kaip vystėsi jo įgūdžiai:
„Sunku pasakyti. Metai po metų aš augu, tobulėju. Man pasisekė, kad pradėjau labai jaunas ir mane visada supo geri kolegos – tai padėjo man ir mano žaidimui. O dirbdamas su ("Barcelonos" treneriu Pepu) Guardiola, išmokau žaisti taktiškai, ko man labiausiai ir reikėjo, ko trūko mano žaidimui. Mokėti aikštelėje sustoti ir pagalvoti, kai kamuolys ne mūsų pusėje. Dėl to geriau žaidžiame, kai kamuolys atitenka mums“.
 |
| Scanpix/AP nuotr./L.Messi labdaros vizito Barselonos ligoninėje metu |
Apie neekstravagantišką gyvenimo būdą:
„Aš visada toks buvau, nuo vaikystės. Man visada tiesiog patiko futbolas ir visada jam skirdavau daug laiko. Kai buvau vaikas, draugai kviesdavo eiti su jais, bet aš likdavau namie, nes kitą dieną laukdavo treniruotė. Aš mėgstu išeiti į miestą, bet reikia žinoti, kada tą daryti galima ir kada ne. Todėl ir sakau, kad nuo vaikystės niekas nepasikeitė. Mano draugai eidavo linksmintis, o aš likdavau namie. Bet ne veltui, nes žinojau, kad taip turi būti, ir tuo metu visą dėmesį skyriau futbolui“.
Ar jam reikėjo atsisakyti malonumo, kad pasiektų rezultatų:
„Niekada taip negalvojau. Visada žinojau, kad noriu žaisti profesionaliai ir kad tam turiu daug paaukoti. Aukojau, kai palikau Argentiną, palikau savo šeimą, kad pradėčiau naują gyvenimą. Pasikeitė draugai, žmonės. Viskas. Bet viską dariau dėl futbolo, siekdamas svajonės. Todėl ir nėjau į vakarėlius ir nedariau daugybės kitų dalykų“.
Apie pirmąsias patirtis garsiojoje Barselonos „La Masia“ sporto mokykloje:
„Ji man labai padėjo, nes iš Argentinos atvažiavau vienas, o mokykloje buvau su kitais vaikinais, buvau vienas iš jų. Visi buvome kilę iš kažkur kitur ir vieni kitiems padėjome. Tiesa tokia, kad patyrėme daug laimingų akimirkų, nes dažnai laiką leisdavome drauge, mūsų santykiai nuolat stiprėjo. Daugybė laimingų akimirkų“.
Mano draugai eidavo linksmintis, o aš likdavau namie. Bet ne veltui, nes žinojau, kad taip turi būti, ir tuo metu visą dėmesį skyriau futbolui
Apie pasiruošimą kitam pasaulio čempionatui ir praėjusiojo pamokas:
„Šiuo metu ruošiuosi, kaip ruoščiausi ir bet kurioms kitoms svarbioms rungtynėms, ar tai būtų pasaulio čempionatas, ar Čempionų lyga, ar „Copa del Rey“. Visus mačus žaidžiu taip pat, lyg jie būtų finalinės rungtynės. Mano pasirengimo tai nekeičia“.
Ar žaidimas Argentinos rinktinėje sukelia kitokį spaudimą:
„Ne, spaudimą jaučiame per kiekvienas rungtynes: ne tik aš, bet bet kuris rinktinės žaidėjas. Tik galiu pasakyti, kad (2010-ųjų pasaulio čempionate Pietų Afrikos Respublikoje) išmokau, jog svarbiausia – stipri ir vieninga komanda. Tai svarbiausias dalykas tokiame trumpame turnyre“.
Ar varžymasis su Cristiano Ronaldo iš „Real Madrid“ padeda tapti geresniu žaidėju:
„Nemanau. Niekada daug apie jį negalvojau ir nelyginau savęs su kitu žaidėju. Mano tikslas – tiesiog pasiekti vis daugiau kiekvienais metais, tobulėti tiek individualiai, tiek su komanda. Jeigu jis neegzistuotų, aš vis vien daryčiau tą patį“.
Ką jis mano apie Cristiano Ronaldo:
„Manau, kad jis geras žmogus. Manau, kad jis geras žaidėjas, daug duodantis Madridui ir galintis bet kurią akimirką nulemti rungtynių baigtį“.
Ar Crsitianui Ronaldo įmušus įvartį jis jaučia spaudimą atsakyti tuo pačiu:
„Ne. Man rūpi Madrido rezultatas, nes jie mūsų varžovai ir priklauso tai pačiai lygai. Ir todėl, kad beveik kasmet susitinkame varžybose dėl čempionų titulo. Bet ne dėl Ronaldo“.
Apie konkuravimą ir kaip jaučiasi pralaimėjęs:
„Aš linkęs konkuruoti ir jaučiuosi blogai, kai mes pralaimime. Tai matosi mano veide po pralaimėjimo. Būnu prastai nusiteikęs, su niekuo nenoriu kalbėtis. Užsidarau savyje ir galvoje permąstau visą žaidimą: kas nepasisekė, kur aš suklydau, kodėl mes nelaimėjome“.
Kiek laiko jis toks būna:
„Iki kitų rungtynių. Laimei, žaidžiame daug, taigi greitai praeina“.
 |
| L.Messi žaidimas Argentinos rinktinėje sulaukia daug kritikos |
Kaip jaučiasi kritikuojamas savo tautiečių dėl žaidimo Argentinos rinktinėje:
„Taip, taip, buvo skaudu, mane tas jaudino. Nes jie kalbėjo dalykus, kurie nebuvo tiesa – kad man mažai reiškė vilkėti Argentinos marškinėlius. Man taip neatrodė, aš taip visai negalvojau. O dabar manau, kad žmonės ten supranta, jog tai komandinis žaidimas, kad aš stengiuosi tiek pat ir žaisdamas ten, ir Barselonoje, visada dedu visas pastangas“.
Apie stiprius jausmus Argentinai, nepaisant to, kad nuo 12 metų gyvena Barselonoje:
„Aš niekada nenustojau būti argentinietis, niekada to nenorėjau. Aš labai didžiuojuosi, kad esu argentinietis, nors iš išvažiavau iš šalies. Aiškiai tą sakiau nuo jaunų dienų ir niekada nenorėjau pasikeisti. Barselona man yra namai, nes ir klubas, ir čia gyvenantys žmonės man davė viską, bet dėl to aš nenustosiu būti argentinietis“.
Kodėl, jo manymu, jo tautiečiai ima rodyti jam palankumą:
„Tai matosi iš jų jausmų, iš to, ką jie sako televizijoje. Anksčiau girdėdavosi daug kritikos, viskas buvo blogai. Dabar pasikeitė. Gerai, nes kiekvienoje šalyje, į kurią nuvažiuoju, žmonės mane labai šiltai priimdavo, o mano paties tėvynėje – ne“.
Apie gerbėjų visame pasaulyje priėmimą, pavyzdžiui Kolkatoje, Indijoje, kur neseniai žaidė:
„Neįtikėtina. Taip nutiko ne vienoje mano aplankytoje šalyje, bet vis vien kaskart nustembu. Niekada nemaniau, kad taip toli nuo Ispanijos ar Argentinos žmonės mane taip mylės. Dėl to esu labai laimingas“.
Ar dėl tokio garbinimo jaučia didesnį spaudimą įmušti įvartį:
„Ne, žaidžiu kaip ir visada. Ar tai būtų draugiškas mačas, dėl taškų, finalas ar bet kokios kitos rungtynės – visada žaidžiu taip pat. Visada stengiuosi būti geriausios formos, pirmiausia dėl savo komandos, dėl savęs, dėl gerbėjų. Stengiuosi laimėti“.
Apie jį žavinčias komandos draugų savybes:
„Mano vertybės nepasikeitė – tos vertybės, kurių mane išmokė šeima. Aš jas atsivežiau į Barseloną, į klubą, to paties vaikus moko ir „La Masia“ mokytojai: pagarbos, nuolankumo, bendruomeniškumo, abipusės pagarbos bet kokiomis aplinkybėmis“.
Apie 2014-ųjų pasaulio čempionatą ir ar sugebės nutildyti kritikus:
„Tikiuosi. Tikiuosi, kad tai bus Argentinos sėkmės valanda ir mes tapsime čempionais. Aš važiuosiu į Braziliją, nes noriu tapti čempionu ir iškelti pasaulio taurę kartu su savo šalies rinktine. Bet jei nepavyks, ką padarysi. Dar yra daug laiko. Daug laiko ruoštis ir tobulėti“.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Lionelis Messi |
