38-erių Andrius Lipskis skaičiuoja trečią sezoną kaip vyriausiasis treneris. Ir trečią iš eilės, kai metus pradeda trupindamas į šipulius visas išankstines prognozes.
Vienas kartas gali būti atsitiktinumas, du – sutapimas, bet trys – jau tendencija. Lietuvos futbolo čempionato starte „Džiugas“ ir vėl žengia aukštumoje, įsitaisęs 2 vietoje.
Nors pagal prognozes „turėtų“ būti 9-as. Kaip ir pagal piniginės storį.
| Klubas | Pagal piniginės storį* | Šiuo metu užimama vieta | „Skrieja kamuolys“ prognozė |
|---|---|---|---|
| „Kauno Žalgiris“ | 4,5 mln. eurų | 1 | 1 |
| Vilniaus „Žalgiris“ | 4,135 mln. eurų | 4 | 2 |
| Marijampolės „Sūduva“ | 1,6 mln. eurų | 6 | 3,3 |
| FA „Šiauliai“ | 1,6 mln. eurų | 9 | 6,3 |
| „Panevėžys“ | 1,5 mln. eurų | 8 | 3,7 |
| Vilniaus r. „TransInvest“ | 1,5 mln. eurų | 3 | 7,7 |
| Gargždų „Banga“ | 0,9-1 mln. eurų | 5 | 6,7 |
| Kauno r. „Hegelmann“ | 950 tūkst, eurų | 7 | 5,3 |
| Telšių „Džiugas“ | 850 tūkst. eurų | 2 | 9 |
| Vilniaus „Riteriai“ | 800 tūkst. eurų | 10 | 10 |
* – prieš sezoną pristatyti pačių klubų čia ir čia.
Pats A.Lipskis viską aiškina paprastai. Jokių padavimų ar pasakų – tiesiog sunkus ir nuoseklus darbas.
„Mes čia gyvename futbolu. Galiu pasakyti, kad tikrai profesionaliai dirbame. Spaudžiame iš savęs, kiek galime. Tikrai spaudžiam“, – atvirame interviu portalui 15min pabrėžė A.Lipskis.
Užsispyręs, tvirtai ant žemės stovintis, be galo smalsus ir visada pasiruošęs nustebinti varžovą – taip apie „Džiugo“ pergalių vairininką kalba kolegos.
Pats A.Lipskis prisipažįsta, kad greita sėkmė ir jam buvo trumpam „apsukusi galvą“. „Tą pirmą sezoną ir pats pradėjau galvoti, kad vau, iš tikrųjų, esu geras. Ne! Nesu, – čia pat nukerta specialistas.
– Buvo tas pirmas mano sezonas, kurio metu man visi kabino, aiškino, kad [neatsiginsiu] pasiūlymų. Bet aš nesu gavęs jokio skambučio. Jokio pasiūlymo.“
„Tuomet pats pasakiau sau palinkėjimą: „Mėgaukis kiekvieną diena“. Ir aš mėgaujuosi. Ypač, kai esu iš šio miesto, telšiškis. Sakau nuoširdžiai. Esu labai laimingas, kad galiu čia save realizuoti. Jeigu tik bus galimybė, aš galiu čia dar 10 sezonų būti“, – atviravo A.Lipskis.
„Linkėčiau visiems, ir jauniems treneriams, ir tiems, kurie galbū dar tik svajoja apie šią profesiją – eiti, bandyti, lįsti, domėtis. Taip, darbas – labai sunkus, bet ir labai įdomus. Pats svarbiausias dalykas – nesustoti tobulėti. Ir nepradėti galvoti, kad esi geras, nes tada tai jau yra viskas. Gali padėti švilpuką ar laikrodį ir eik dirbti į „Lidl“, – šyptelėjo strategas.
Jo auklėtiniai šiame Toplygos sezone kol kas buvo įveikti vos sykį – 1:2 nusileido varžovus traiškančiam čempionui „Kauno Žalgiriui“, o šį sekmandienį 16:30 val. stos į dar vieną akistatą su FA „Šiauliais“.
Bet prieš ją – pusvalandžio trukmės interviu su „Džiugo“ sėkmės kūrėju.
– Pradėsiu nuo citatos: „Šis pasiruošimas man trečias, kaip vyr. trenerio. Ir pasakysiu atvirai, pats sunkiausias“. Ar žinote, kas jos autorius?
– Taip, tai – aš. Tragedija, net nežinau, kaip kitaip pavadinti tai, kaip mes ruošėmės... Bet kitaip neleido oro sąlygos.
– Ta jūsų nuotrauka iš pirmosios treniruotės – daug pasakanti. Atrodė, kad ruošėtės tarsi šaldytuve. Kiek tuo metu buvo lauke? -20?
– Panašiai... Ačiū direktoriui [Martynui Armaliui], kad sugebėjome nuvykti į stovyklą Liepojoje, kur praleidome 4 dienas. Tuomet dar 3 dienas Vilniuje prieš pat startą. O šiaip tai negalėjau nieko planuoti. Pasiruoši, bet prieš pat treniruotę žiūri, kad aikštė – vėl pilna sniego.
Salių Telšiuose mes neturime, jos priklauso mokykloms. Laviravome... Atsikeldavome ryte ir žiūrėdavome į dangų arba į sieną.
– Nepaisant to, trečius metus iš eilės startuojate aukštumoje. Išduosite paslaptį?
– Hmm, pernai irgi gerai pradėjome?
– Po 8 turų buvote antri.
– Nežinau, kažkaip pavyksta suburti kolektyvą, įnešti tvarką, pernešti vertybes, pasikalbėti su visais individualiai. Gal tai padeda?
Šiais metais, manau, labai padėjo tos mūsų stovyklos, nes kartu gyvenome, pasidarėme team-buildingus, susirinkimus. Esi arčiau žaidėjo, matai, ką jis valgo, kaip jis kalba. Tuomet ir man lengviau bendrauti, perduoti savo idėjas. Taip visas ir susidėlioja. O dėl šių metų, kaip sakoma – sunkios sąlygos ugdo stiprius vyrus.
– Gal papildomai motyvacijai vėl panaudojote jums nepalankias prognozes? „Džiugas“ buvo rašomas ne į antrą, o į devintą poziciją...
– Ne, šįkart nenaudojau. Ir šiaip, sužaisti dar tik 7 turai, neskubėkime [su išvadomis]. Aš labai tikiu darbu. Turi sunkiai dirbti ir mėgautis tuo, ką darai, o į tas prognozes šiemet visai nekreipiau dėmesio.
– Klubo direktorius M.Armalis iškėlė tikslus „surinkti vienu tašku daugiau (pernai buvo 46) ir užimti viena vieta aukščiau (7)“. Ar jūsų ambicijos tokios pačios? Neauga apetitas po dar vieno puikaus starto?
– Ne, neauga. Jeigu viršysim [tikslus] – bus gerai, bet turiu dar kontraktą ir kitiems metams, tai jeigu labai išsišoksiu, ką tuomet veiksiu kitąmet? Aišku, juokauju. Žinome savo pajėgumą, išliekame ant žemės ir siekiame tų tikslų, kurie buvo iškelti.
Dabar labiausiai laukiame sugrįžimo į mūsų namų stadioną. Ar mes ir vėl jame būsime tie, kurie žaidžia gerai, bet nepasiekia rezultato? Gal šiemet bus kitaip? Tai – labai svarbus faktorius.
– Pernai skaičiai buvo neįtikėtinai kontrastingi. Jei pagal išvykos taškus būtumėte Lietuvos vicečempionai (surinkote 31 ir nusileidote tik čempionui „Kauno Žalgiriui“), tai pagal namuose surinkus (15 tšk.) aplenkėte tik į žemesnę lygą iškritusią Alytaus „Dainavą“. Turite atsakymą, kodėl skirtumas – toks drastiškas?
– Irgi sprendėme, kodėl? Gal tai ir mano atsakomybė... Vis dėlto esu vietinis. Matyt, pernešu [tą svarbą] ir žaidėjams, o jie labai gerai viską jaučia. Galbūt kalbu per jautriai, per energingai, nors ir darau tai iš širdies, iš to, kad tai mūsų namai, mūsų tvirtovė, kad mes čia turime laimėti. Turime. Reikia. Privalome. Galbūt tai – per sunkūs žodžiai?
Esu čia gimęs, užaugęs, visi keliai man čia žinomi. Tad gali būti mano įtaka. Aš visą laiką stengiuosi reflektuoti iš savo pusės... Šiemet bandysime paprasčiau. Tiesiog eiti ir kovoti.
– O žaidimo planas nesikeičia? Bent jau pernai Telšiuose tikrai dažniau žaidėme tuo „pirmu“ numeriu.
– Pasakysiu taip, kad varžovai, atvažiavę čia, visada mus labai gerbia ir atiduoda mums kamuolį. Jeigu analizuotume visas rungtynes, tai gal 8 kartus iš 10-ies jie mums duoda kamuolį ir laukia mūsų klaidos. Pernai tai pasiteisino. Ir kam tada įdomu, kad žaidei gerai? Turėjai 70 proc. kamuolio kontrolės, kūrei progas, bet nepavertei to įvarčiais, taškais. Ir taip prieš mus elgėsi geriausios mūsų komandos, tos topinės, o mums kartais pritrūko gal ir to meistriškumo, fokuso. To ir užtenka.
– Sekmadienį dar žaisite Gargžduose. Kada tikitės sirgalius pakviesti ir į Telšių miesto stadioną?
– Tai kad dar šalta. Naktį buvo -2 (pokalbis vyko ketvirtadienį, – past.). Žolė tikrai nedėkoja dėl tokio minuso... Neįsivaizduoju. Tiesą sakant, net nekalbėjome apie tai. Visas dėmesys dabar į artimiausią mačą – sekmadienį su „Šiauliais“ Gargžduose.
– Kalbant apie žaidimo planą, šiemet esate antri pagal interceptions (perimtus kamuolius – vid. 41,4 per mačą), antri pagal nedrausmingumą (17 geltonų ir 2 raudonos kortelės), o štai pagal tikslius perdavimus – tik aštunti (vid. 262,7). Ar taip ir norite žaisti, ar taip rungtyniauti jus verčia varžovai?
– Dabar tikrai žaidžiame taip, kaip norime. Vienareikšmiškai. Manau, tai ir matosi. Galime žiūrėti į pirmas rungtynes su Vilniaus „Žalgiriu“ („Džiugas“ sostinėje laimėjo 3:2, – past.). Mes to ir norėjome.
Tiesiog esu toks žmogus, kad man visada svarbus yra ir kontekstas – ką tau duos varžovas, ir ką tu gali duoti varžovui. Tada viską adaptuoti pagal žaidėjus, savo filosofiją, modelį.
Tuos interceptions skaičius girdžiu pirmą kartą, tad labai malonu. Jaučiu labai didelę simpatiją perimtiems kamuoliams. Dėl tikslių perdavimų – irgi yra racijos. Sakykime taip – man patinka įvairiaspalvis žaidimas.
– Dažnai atrodo, kad paruošiate siurprizų varžovams. Ar taip ir yra? Dažnai keičiate susitarimus komandoje, jeigu manote, kad taip labiau sužeisite varžovą? Ar, priešingai, laikotės savo stiprybių?
– Visada keičiu. Manau, kad šiuo metu tai ir yra viena iš mano stiprybių. Principus turime, bet juos visada keičiame. Kartais gal tik vien tik tam, kad man pačiam įdomu [tai padaryti]. Jei giliai širdyje tikiu, aš bandau. Jeigu nepavyksta, priimu tai, adaptuoju. Nepavyko, tai nepavyko – nebijau [eksperimentuoti].
Manau, kad ir žaidėjams taip įdomiau. Į kiekvieną treniruotę jie ateina žinodami, kad bus kažkas kitaip, kad reikės klausytis. Ne automatizmas... Nežinau, bent jau man, kaip žaidėjui, patikdavo, kad reikia sutelkti dėmesį, klausytis. Matyt, tai atsinešiau ir į trenerio darbą.
– Kitas iliustratyvus skaičius – pirmaujate Toplygoje pagal taškus, surinktus iš atsiliekančiųjų pozicijų (4). Ar tai tas žemaitiškas charakteris? Ar plano laikymasis iki galo, nesiblaškymas?
– Irgi geras klausimas. Galbūt šiais metais pavyko surinkti tokius vyrus, užsispyrusius. Pats žaidėjų atsirinkimas šiemet buvo gilesnis, lendant į jų charakterius. Ir ta chemija tarp jų taip suveikė, kad mes negalime [nuleisti rankų], mums reikia kautis.
Manau, kad nuopelnus reikia atiduoti patiems žaidėjams. Mūsų kapitonams – Lukui [Ankudinovui], Mariui [Paukštei], Bacary [Sane], taip pat Deitonui [Vinckui], kuris yra labai stipri asmenybė. Pagrindiniai aktoriai vis tiek yra žaidėjai. Jie kaunasi dėl savo karjerų ir tai supranta.
– Paminėjote Luką Ankudinovą. „Džiugo“ kapitonui, atraminiam saugui šiemet bus 31-eri. Pati branda. Jūs, kalbėdamas prieš sezoną, prie tikslų paminėjote ir tai, kad tikitės Luko kvietimo į rinktinę. Į ką dar turėtų atkreipti dėmesį Edgaras Jankauskas?
– Į Luką [Ankudinovą], Marių [Paukštę], Vilių Piliukaitį. Vilius tikrai turi potencialo, jam gal tik reikia vieno kito įvartuko.
Viskas priklauso ir nuo jų pačių. Jeigu išsilaikysime aukštai, tai gal jau privalės nors vieną, pagaliau, pakviesti, ar ne? Man tai irgi būtų tokia vyšnaitė ant torto. Labai dėl to apsidžiaugčiau. Labai.
– Užtenka atsidaryti „Džiugo“ svetainę internete ir ta turnyrinė lentelė su antra pozicija iš karto šviečia į akis. Ar tai labai lenda į žaidėjų galvas?
– Nepastebiu. Turime labai sveiką konkurenciją komandoje, visi supranta, kad kiekvienoje treniruotėje turi atiduoti visą save. Gal net tenka pristabdyti, o treneriui tai – tikras malonumas.
– Kitas įdomus skaičius, kad esate jauniausia komanda čempionate. Ar to ir siekėte prieš sezoną?
– Mes jauniausi?
– Taip, pagal „Transfermarkt“, jūsų amžiaus vidurkis – 23,6 metų. Lenkiate „Šiaulius“ (vid. 23,9), Vilniaus „Riterius“ (vid. 24,5).
– Asmeniškai man labai patinka dirbti su jaunais. Jeigu atvirai, tai dar būdamas žaidėju svajojau, kad būsiu treneriu kokioje B komandoje, tuo dabar labai populiariu tranzitiniu specialistu, kuris padeda jaunimui pereiti į vyrų komandą. Galvojau padėti savo patirtimi, sunkaus darbo pavyzdžiu ir pan.
Tačiau mūsų kontekste tam mūsų jaunimui futbolas yra toks „50 prieš 50“, pavadinkim. Tai nori, tai nenori. Tad kvalifikavausi į pirmą komandą, bet darbas su jaunimu man ir toliau labai patinka. Jie nori augti, tobulėti, kabintis, priima kiekvieną patarimą – tikras malonumas dirbti.
Toks turbūt yra mano tipažas. Labai mėgstu padėti, turiu labai didelį empatijos jausmą. Tai kažkiek ir kenkia man, bet, dienos pabaigoje, darbas su jaunimu man yra labai mėgstamas. Ypač tuo, kuris nori tobulėti.
– Daug turite ir legionierių – 14 (daugiau turi tik „Panevėžys“ – 16), ir pagal lietuvių žaidimo minutes esate treti nuo galo (vid. 35,1 proc. laiko). Ar tai – pasirinkimas, ar tiesiog buriate ekipą pagal piniginę?
– Viskas viename. Žinote, nėra lengva tuos lietuvius prisikviesti... Net jeigu tai jaunas, sakykime, kokios nors mūsų top komandos dubleris – tu jį kvieti, bet tai yra iššūkis. Gal dabar, kai jau truputį paaugome, gal yra kiek lengviau, bet šiaip tai visada būdavo didelis iššūkis.
Aišku, norėtųsi daugiau tų lietuvių. Jaunų lietuvių, bet įtakos turi ir mažas miestelis. Tai, kad čia nelabai yra ką veikti. Tikrai turime iššūkių.
– Daug užsieniečių ir trenerių štabe – portugalai, latvis, ukrainietis. Gal ir jūs pramokote portugališkai?
– Ne, bendraujame angliškai, ne žemaitiškai (juokiasi). Kaip tik vakar traukė mane per dantį, ar suprantu kažką portugališkai, ar nesuprantu. Bandžiau, bet nepavyko... Yra daug tiesos žodžiuose, kad norėdamas būti treneriu, turi mokytis kalbų. Jeigu nori kažko siekti.
– Teko iš arti stebėti jūsų trenerių štabo darbą pirmajame mače su Vilniaus „Žalgiriu“ ir viskas atrodė labai profesionaliai – atrodė, kad visi tiesiog virėte ant suolo, kiekvienas turėjo patarimų, įžvalgų.
– Taip, turiu labai stiprius asistentus. Labai kvalifikuotus, augančius, norinčius tobulėti. Visi – labai sunkiai dirbantys. Jeigu duoti kokią užduotį, tai jie ją ne tik atlieka, bet ir padaro tai su kaupu.
Svarbiausia, kas man labai patinka, kad jie visada man duoda abejonių. Man tai labai svarbu, nes jeigu asistentai tiesiog visada pritaria, tai neveiks. Priešingu atveju, manau, mes augame visi kartu.
– Ar tokiame trenerių štabe ruošiate save kitam žingsniui?
– Atsakysiu sarkastiškai. Gal ir kiek sumenkindamas [save], bet tiesiog toks esu. Įsivaizduokime Lietuvos krepšinio klubą – su rimtu biudžetu, pinigais. Ar mes krepšinio šalyje samdytume trenerį, kad ir koks jis būtų specialistas, tarkime, iš Libano?
– Vargu...
– Tai va (šypteli). Linkstu prie to, kad į mus, futbolo trenerius iš Lietuvos, žiūri panašiai. Aišku, tai, ką daro [Valdas] Dambrauskas, gali atidaryti duris kažkam kitam iš mūsų. Jeigu Valdas ten, Azerbaižane, taptų čempionu, tai kažkuriam X klubui, manau, atsirastų interesas užmesti akį ir į mūsų kiemą. Ir aš kalbu ne tik apie save.
Mums patiems, treneriams, reikia kažkaip atidarinėti tas duris. Važiuoti. Sakyčiau, esame geri specialistai, gal tik truputį bijome. Gal nėra ir tos pagalbos? Tarkime, kalbu su savo portugalais – jiems labai lengva. Jie turi pažintis, ryšius, tą patį pasą.
Bet ir lietuviams jau reikia atidarinėti tas duris. Tik nežinau kaip, neįsivaizduoju. Jeigu tokia galimybė pasitaikytų, tai tikrai norėčiau išbandyti. Vienareikšmiškai.
– O kur norėtumėte save pabandyti?
– Kur nors futbolo šalyje. Klube, kur stipri organizacija, su dideliais iššūkiais. Man patinka diskomfortas, spaudimas, iššūkiai. Būtų įdomu. O kam gyvename?
– Paminėtoje V.Dambrauską, anksčiau esate išskyręs Lietuvos rinktinės trenerių štabą, Pepą Guardiolą ir jo įpėdinius – Enzo Marescą, Mikelį Artetą, tuomet dar „Feyenoord“ treniravusį Arne Slotą (dabartinį „Liverpool“ strategą). Ar jūsų idealai nepasikeitė?
– Stebiu juos visus, bet stengiuosi atrasti tokius trenerius, kurie kažką padaro mažesniuose klubuose. Iñigo Pérezas iš „Rayo Vallecano“ šiuo metu man labai patinka. Mano metų, irgi buvęs žaidėjas, plius minus – panašus scenarijus, tik jis, aišku, Ispanijoje, aukštesniame lygyje.
Taip pat [Cescas] Fabregasas. Tai, ką jis daro „Como“, irgi yra kažkas [įdomaus]. Man patinka žiūrėti, stebėti, ieškoti tokių trenerių ir domėtis. Aukščiausiame lygyje labai įdomus yra ir Vincent'as Kompany.
Bet jau pradeda formuotis ir mano [braižas]. Gali ir pats prikurti, padaryti – tik turėk fantazijos ir nebijok.
– Pabaigai, kodėl jūsų, tokio futbolo romantiko, komandoje 11 metrų baudinius muša vidurio gynėjas Ibrahimas Cisse?
– Sergio Ramosas irgi mušdavo (šypsosi). Jeigu muša, reiškia, jis – geriausias. Anksčiau mušdavo Lukas [Ankudinovas]. Ibrahimas – šaltų nervų vyrukas, o baudinio gali neįmušti ir puolėjas. Aš juo labai pasitikiniu. Mano galva, jo potencialas – didžiulis. Nežinau, gali būti, kad vasarą mums bus sunku jį [išlaikyti], kad jis sulauks pasiūlymų.
– Bet gal pasiūlymų gaus ir Andrius Lipskis?
– Žinai, jau buvo pirmas mano sezonas, kurio metu man visi kabino, aiškino, kad [neatsiginsiu] pasiūlymų. Bet aš nesu gavęs jokio skambučio. Jokio pasiūlymo.
Ir tą pirmą sezoną galva šiek tiek buvo apsisukusi. Ir pats pradėjau galvoti, kad vau, iš tikrųjų, esu geras. Ne! Nesu.
Pats pasakiau sau palinkėjimą: „Mėgaukis kiekvieną diena“. Ir aš mėgaujuosi. Ypač, kai esu iš šito miesto, telšiškis. Mėgautis, mėgautis ir dar kartą mėgautis. Apie pasiūlymus aš net negalvoju. Sakau tai nuoširdžiai. Esu labai laimingas, kad galiu save čia realizuoti. Jei tik bus galimybė, galiu čia dar ir 10 sezonų būti. Jei ne, tai ne – bus matyti.
