„Taip, esu Lietuvos garbės konsulė Monake“, – interviu portalui 15min patvirtino 38-erių vilnietė.
Ne vienus metus varžoves ant tatamio triuškinusi kovotoja savo talentus jau nuo 2019-ųjų yra perkėlusi į imtynių pasaulį, o dabar taps tiltu ir tarp Lietuvos bei daugiau nei 2000 km nutolusios Monako Kunigaikštytės.
„Sakyčiau, mane veda pats gyvenimas. Pirmiausia, esu didelė Lietuvos patriotė. Visada ir visur didžiuojuosi savo šalimi, tuo, kad esu lietuvė. Ilgą laiką reprezentavau mūsų šalį kaip sportininkė.
Dabar, gyvendama Monake, susipažinau su kitais garbės konsulais, reprezentuojančiais kitas šalis, ir viskas nutiko natūraliai. Nebesu profesionali sportininkė, bet dirbu tarptautiniame sporto pasaulyje, o Monakas, apskritai, yra labai įvairus, su daug tarptautinės aplinkos. Taip ir atkeliavo mintis, kodėl gi negalėčiau atstovauti Lietuvai Monake?
Manau, tai – puiki galimybė ir misija pratęsti tą buvusį mano atstovavimą Lietuvai kaip sportininkės. Jaučiu didžiulę garbę, kad buvau paskirta į šias pareigas“, – dėstė R.Pivoriūnaitė.
- Garbės konsulas nėra politinės pareigos. Tai – visuomeninė, nepolitinė ir neapmokama veikla, kurią užsienio reikalų ministro paskyrimu atlieka visuomenės veikėjai, verslininkai, meno atstovai ar kiti žinomi asmenys.
- Savanoriškas ir, dažniausiai, garbės pareigas asmuo eina savo lėšomis bei laiku, siekdamas stiprinti kultūrinius, ekonominius ar akademinius ryšius.
- Garbės konsulą 3 metų kadencijai (su galimybe pratęsti) skiria užsienio reikalų ministras, išduodamas konsulinį patentą.
Pati R.Pivoriūnaitė prabanga alsuojančioje Monako Kunigaikštystėje gyvena pastaruosius šešerius metus.
– Garbės konsulės pareigos – kaip jos atrodo realybėje?
– Iš principo, tai yra ryšių stiprinimas tarp Monako ir Lietuvos. Lietuvos reprezentavimas, padėjimas Lietuvos piliečiams vietoje, jeigu yra kažkokių klausimų, ne administracinių, labiau pagalbinių. Prisidėjimas prie ekonominių ir kultūros ryšių plėtros, atstovavimas Lietuvos interesams, reprezentavavimas, verslo ryšiai ir t.t.
– Ar toliau dirbate ir Tarptautinėje imtynių federacijoje (UWW)?
– Taip, vis dar esu ir sporto pasaulyje. Labai tuo džiaugiuosi, nes neatitrūkau nuo savo pagrindų, nuo to, kas mane užaugino. Vis dar darbuojuosi UWW ir, sakyčiau, puikiai sekasi, man patinka.
Dirbu su rėmimu, marketingu – labiau imtynių verslo puse. Tiesiog kovidas išmokė pasaulį darbuotis per atstumą, suteikė kitų galimybių, kurias puikiai išnaudojau. Gyvenu Monake, iš ten ir dirbu. Kartais tenka nuvažiuoti į Šveicariją (kur įsikūrusi UWW), bet ne per dažniausiai.
Tenka ir nemažai pakeliauti po pasaulį. Vis dėlto – tarptautinė federacija, daug tarptautinių renginių, konferencijų, susitikimų.
– Tradicinės imtynės patiria didelių iššūkių. Praeityje netgi siūlyta šalinti jas iš olimpinės šeimos, bet atliktos reformos išsaugojo vietą žaidynėse. Sunkumų turbūt kyla ir dėl komercinių turnyrų, tokių kaip UFC ar kitų, populiarumo?
– Aš manau, kad tai – požiūrio klausimas. Be abejo, iššūkių yra, bet aš labiau žiūriu iš kitos pusės – pirma, iššūkiai mus visus skatina tobulėti, o antra, tų kitų dvikovinių sporto šakų ar komercinių varžybų sėkmė, manau, duoda populiarumo ir kitoms sporto šakoms, tradicinėms.
Kaip pažiūrėsi. Tos pačios amerikietiškos imtynės – galima juoktis, turėti skeptiškas nuomones, kad tai galbūt labiau šou nei sportas, bet galima jas ir išnaudoti tuo, kad jos irgi vadinamos „imtynėmis“.
UWW jau irgi yra pradėjusi didelius projektus, kurie gali būti truputėlį labiau komerciški. Darbų – daug. Tiesą sakant, šiuo metu – labai intensyvus laikotarpis. Tiek dėl tų papildomų projektų, tiek dėl pasiruošimo Los Andželo olimpinai (vyksiančiai 2028 metais). Iššūkių yra, bet jie tokie – labiau pozityvūs, sakyčiau.
– Apie karjeros pabaigą pranešėte gana anksti, būdama 30-ies. Tačiau iš karto nėrėte į kitą karjerą – viskas pagal planą?
– Taip, aš visada pabrėžiu, kad ten, kur esu dabar, mane atvedė mano sportininkės karjera. Tikrai esu dėkinga sportui ir savo užsispyrimui.
Nusprendusi baigti profesionalų sportą įstojau į Tarptautinę sporto mokslo ir technologijų akademiją (AISTS), įkurtą vieno geriausių pasaulyje technologijų universiteto EPFL, taip pat Lozanos ir Ženevos universitetų bei Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC). Tai – magistro programa. Turėjau bankininkystės magistrą ir iš Vilniaus universiteto.
Tiek atidavus sportui, norėjosi logiško kito žingsnio, nepabėgant nuo sporto pasaulio. Taip viskas ir susiklostė – natūraliai. AISTS programa tęsėsi 15 mėnesių, o tada pasitaikė galimybė dirbti UWW.
– O paties sporto, ne kabinetuose, dar liko? Ar daugkartinė kiokušin karatė čempionė dar apsivelka kimono?
– Mintyse (juokiasi). Palaikau ryšį su Romu Vitkausku (Lietuvos kiokušin karatė federacijos vadovu), pačia federacija, visada pabendrauju, kai sugrįžtu į Lietuvą.
Bet to dvikovinio sporto mano gyvenime buvo tiek daug, kad dabar norisi vis pabandyti kažką naujo. Be abejo, sportuoju kasdien, tačiau dažniausiai tai yra kažkas nesusijusio su dvikovinėmis sporto šakomis.
Kompensuoju tai darbu UWW, iš arti matydama tą atmosferą, kovas, juolab, kad dar ir dirbu 8 valandas per parą, o jeigu reikia – ir likusias 16 valandų (šypteli).
