Vladimiro Silvaško penktadienio rytas Tokijuje prasidėjo šalmo paieškomis.
Jam niekada nereikėjo tokio sportinio galvos apdangalo, nes senais laikais jaunystėje buvo kovojama be šalmų, jie nedėvimi ir dabar suaugusiųjų kiokušin karatė varžybose.
Tačiau sulaukęs 60-ies, V.Silvaško nusprendė pats užkopti ant tatamio, per savaitgalį Tokijo „Ariake“ arenoje vyksiančio pasaulio čempionato senjorų varžybas, o per jas galioja kiek kitokios taisyklės.
Kovos trumpesnės (1 minutė pagrindinė kova, 1 minutė papildomai kovai, jei reikia) nei pilno kontakto pasaulio čempionato pradinėse kovose (2 minutės, dar 2 papildomai, jei prireikia), kuriose šeštadienį startuos ir du V.Silvaško auklėtiniai: pasaulio čempiono titulą ginsiantis Eventas Gužauskas ir Europos čempionas Paulius Žimantas.
Suprasti akimirksniu
- „Vienas geriausių, tikriausiai geriausias Lietuvos treneris, – apie savo mokytoją V.Silvaško yra sakęs E.Gužauskas. – Karatė nėra tik sportas, nes susideda ir daugiau dalių, filosofinė kryptis, didelė pagarba kitiems, visos karatė diegiamos vertybės.
- Jis labai gerai mato ir sportinę karatė pusę, o taip pat palaiko ryšį su daugeliu pas jį sportavusių auklėtinių. Žmogaus ir trenerio savybės daro jį išskirtinį.“
Naujojoje Akmenėje ugniagesių vadovu dirbantis V.Silvaško vėl pasiėmė atostogas, kad galėtų išvykti į varžybas.
Jis juokiasi, kad jei ne supratinga žmona, kasmet keliauti su kiokušin karatė komanda nepavyktų.
Suprasti akimirksniu
- Iš Lazdijų kilęs V.Silvaško po studijų įsikūrė žmonos tėviškėje Akmenėje.
- Nuo 1994 m. jis 18 metų dirbo Vadovybės apsaugos departamente Vilniuje, o gyveno Akmenėje.
- 2013-2019 m. jis dirbo Akmenės seniūnu, buvo rajono savivaldybės tarybos narys, nuo 2019 iki dabar – rajono savivaldybės ugniagesių komandos vadovas.
- V.Silvaško 15 metų yra Lietuvos kiokušin karatė rinktinės treneriu, o 2020 m. išrinktas federacijos viceprezidentu
O šįkart Tokijuje jos bus ypatingos, nes šešiskart Lietuvos čempionu 1989-1994 metais, o paskui pirmuoju mūsų šalyje juodojo diržo savininku tapęs V.Silvaško (dabar turi šeštąjį juodojo diržo daną) ne tik vadovauja Lietuvos kiokušin karatė rinktinei Tokijuje, bet ir pats po ilgos pertraukos pasirodys ant varžybų tatamio.
– Vladimirai, kaip pats jaučiatės pasirengęs varžyboms? - 15min paklausė V.Silvaško.
– Pradžioje šiek tiek stabdė traumos, bet paskutiniai pasirengimo štrichai padaryti – dabar viskas gerai, svoris, geras, nuotaika gera, visa komanda duoda gerą impulsą.
– Kas buvo jūsų treniruočių partneriai?
– Mano mokiniai, sunkiasvoriai. Tikrai yra ką veikti su jais (juokiasi).
– Juk jie – vieni geriausių pasaulyje.
– Taip. Aš rengiausi nuo vasario mėnesio, reikėjo susireguliuoti svorį, bet viskas pavyko sklandžiai.
– Pasaulio čempionate Lietuvai tarp vyrų atstovaus trys sunkiasvoriai, iš kurių du yra jūsų mokiniai – pasaulio ir Europos čempionas Eventas Gužauskas ir Europos čempionas Paulius Žimantas. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi labiausiai?
– Pirmiausia, jie skirtingi charakterio, o tai natūraliai persiduoda kovoms ant tatamio.
Eventas kiek aktyvesnis, o Paulius – ramesnis. Eventui reikia šiek tiek taip vadinamo draivo, o Pauliui – palaipsniui įsibėgėti, jam labai svarbus nusiteikimas prieš kovą.
Jie abu labia gerai pasirengę. Eventas ant tatamio pasižymi greičiu ir tempu. Paulius – jėga ir stiprumu. Visose varžybose iškart matosi, kokius stiprius smūgius atlieka Paulius, o kokį greitį ir taktiką rodo Eventas.
Jie gerai žino vienas kitą, praėję tą pačią karatė mokyklą, tarpusavyje kovoja nuo pat mažens. Sporte svarbu, kai žinai, ko laukti iš varžovo, bet salėje treniruotis yra viena, o ant varžybų tatamio – visiškai kitaip, tai jau daug lemia psichologinė pusė. Per treniruotes vieną kartą laimi vienas, kitąsyk – antras. Varžybose, kai jie anksčiau susitikdavo tarpusavyje, visada Eventas laimėdavo, nes jo patirtis didesnė. Vis dėlto, Eventui padeda sukaupti metai (E.Gužauskui – 29-eri), o Paulius dar yra gana jaunas (24 metų).
Nežinau, kaip būtų dabar pasaulio čempionate, bet būtų labai gerai, jei jie susitiktų finale. Būtų geriausias scenarijus.
– Esate matęs daug mūsų šalies kiokušin karatė kartų. Kuo ši Lietuvos rinktinė pasižymi?
– Nors Tokijuje į vieną savaitgalį sujungtos net trejos varžybos (pasaulio čempionatas, „Expo“ turnyras ir senjorų varžybos), mūsų akcentas yra pasaulio čempionato kovos. Ten patekti reikėjo praeiti nuožmią atranką Europoje.
Visi trys mūsų vyrai varžysis sunkiasvorių kategorijoje. Tikiu, kad jie praeis ne vieną etapą, ir žygiuos toli. Manau, kad turėsime lietuvį ant garbės pakylos.
Merginos irgi nusiteikusios labai gerai, nors tarp jų yra debiutančių pasaulio pirmenybėse. Labai svarbu, kad jos varžybas pasitinka be traumų. Nenoriu užkalbėti, bet tikimės gerų rezultatų – minimalus tikslas praeiti pirmą etapą, o maksimalus – laimėti titulą.
– Keturios kovotojos yra laimėjusius itin svarių titulų. Ar iš jų išskirtumėte kurią nors?
– Didžiausią patirtį turi Aneta Meškauskienė. Ji praėjusi daug tokio lygio varžybų.
Bet Brigita Gustaitytė gins pasaulio čempionės titulą, o Brigita Svinkūnaitė yra tris kartus tapusi Europos čempione. Šios trys kovotojos yra tos, iš kurių galima laukti aukštų rezultatų.
– Tarptautiniame „Expo“ turnyre varžysis jaunimo varžybose visus titulus laimėjęs Nikas Kvasys. Ką galite pasakyti apie šią kylančią žvaigždę?
– Nenoriu prikalbėti iš anksto. Vis dėlto, jaunučių ar jaunimo varžybos yra viena, o perėjimas į suaugusiųjų kategoriją labai skiriasi. Tam reikia pasiruošti. Šis turnyras jam bus gera patirtis, per tokias varžybas ir išryškėja trūkumai, jei jų yra.
– Esate ne vieną dešimtmetį kiokušin karatė. Kiek šis sportas keičiasi, jei pažvelgtumėte iš toliau?
– Šioje vietoje norisi pasidžiaugti mūsų federacija, pas mus gerai sudėliotos visos amžiaus grupės – nuo vaikų, baigiant suaugusiųjų žvaigždėmis. Visada yra pamaina, nors anksčiau būdavo etapų, kai žvaigždės baigdavo karjerą ir reikėdavo sukti galvą, kas atstovaus šaliai toliau.
Dabar sudėliotas planas veikia – visada ateina kiti: tie, kurie tampa geriausi Lietuvoje, iškart patenka į rinktinę ir turi visas galimybes pasiekti pasaulio čempionatą.
Žvelgiant globaliau, kovos vedimas tikrai yra pasikeitęs. Jeigu į prieš porą dešimtmečių vykusias kovas perkeltume dabartinius mūsų kovotojus, šie laimėtų iškart. Visiškai kitokia kovų taktika.
Kita vertus, kiokušin visada pasižymi ištverme ir kūno pasirengimu čempionatams. Pilno kontakto smūgiai labai stiprūs, per kelias dienas juos atremti kūno neparuoši. Net ir talentingas kovotojas, kuris čempionatą pasitiktų nepasirengęs, būtų laisvas jau po pirmos kovos. Todėl pasirengimui visi įdėjo daug darbo.
– Japonija visada favoritė šiame sporte, o ką rikiuotumėte toliau greta Lietuvos?
– Stipri Kazachstano rinktinė. Labai stipri. Taip pat ir Ukrainos komanda, su ja pastoviai konkuruojame.
Nors iš Europos mūsų rinktinė yra geriausia, kitos šalys turi pajėgių pavienių sportininkų: pavyzdžiui, Lenkija, Švedija, Sakartvelas. Pavyzdžiui, Sakartvelas turi labai gerų lengvasvorių kovotojų. O mes labiau – sunkiasvoriai.
– Kaip jūs aiškinate kiokušin karatė populiarumą Lietuvoje? Esate sakęs, kad, pavyzdžiui, jūsų Naujojoje Akmenėje karatė patenka į populiariausių sportų trejetą, drauge su futbolu ir krepšiniu.
– Iš viso Lietuvoje turime arti 10 tūkst. tuo gyvenančių žmonių – nuo mažų vaikų iki suaugusiųjų. Tai neatsiranda iš niekur. Viskas prasideda nuo šaknų. Man pačiam kiokušin karatė į gyvenimo būdą įskiepijo mano mokytojas Romas Vitkauskas (Lietuvos kiokušin karatė prezidentas). Taip toliau viskas ir klostosi. Dabar mano mokiniai yra įkūrę karatė klubus, irgi treniruoja vaikus. Ta tradicija lieka, viskas persiduoda kartoms. Visko pamatai – mokytojai, kurie veda paskui save kitus, rodydami asmeninį pavyzdį.
– Jūsų žentas, o taip pat ir buvęs mokinys, geriausiu praėjusių metų Lietuvos kiokušin karatė treneriu išrinktas Lukas Kubilius Tokijuje laikys juodojo diržo ketvirto dano egzaminą, jūsų dukra – trečiojo dano. Kiek tai sudėtingas procesas?
– Viskas susiveda į treniruočių kompleksą. Keliaujant pagal diržų spalvų programą, mokaisi vis giliau. Kaip ir aukštajame moksle – studuojant vis toliau, kyli link profesoriaus laipsnio.
Taip ir pas mus – jei pasirenki šį kelią, turi būti judėjime, turi eiti toliau ir toliau. Kiekvienas žmogus turi turėti tikslą. Manau, kad jei esi šioje košėje, turi stengtis judėti pirmyn, nes jei sustosi ar pasitrauksi, vadinasi, nebuvai tame iki galo.
Laikydamas diržų egzaminus, rodai pavyzdį mokiniams, taip vedi juos į priekį. Tada tas procesas persiduoda kartoms. Todėl mes ir judame į priekį, nes turime daug trenerių, kurie rodo pavyzdį ir tempia kitus paskui save. Jei taip bus toliau, kiokušin karatė toliau gyvuos ilgai.
– Ar, jūsų nuomone, sportinio profesionalumo prasme kiokušin karatė statusas gali kisti?
– Mūsų sportas yra labiau mėgėjiškas, bet nuo pat senų laikų tai labiausiai buvo apie gyvenimo būdą. Kai kurie pasirenka profesionalo kelią, būdami geriausi įkuria savo klubus, tampa treneriais, iš to gyvena, gauna uždarbį iš to, ką geriausiai daro.
Tačiau santykis su pinigais yra slidus dalykas. Daug priklauso, ką renkiesi – kiekybę, jei nori daugiau užsidirbti, o galbūt kokybę, bet tada privalai turėti pajamų iš kitų gyvenimo sferų.
Lemia prioritetai. Pinigai yra viena, bet jų nesiekimas, o tiesiog gyvenimas tuo yra kita – tada tiesiog gyveni tuo ir kaifuoji.
