Paulė ir Agnė Lavrinovičiūtės laukia pasaulio čempionato krikšto.
Pernai gruodį per Europos taurės varžybas Antverpene 21 metų vilnietės seserys pirmąsyk iškovojo kelialapius į pilno kontakto karatė planetos pirmenybes ir šeštadienį pasirodys ant tatamio „Ariaki“ arenoje Tokijuje.
„Per pastaruosius dvejus metus jos abi labai stipriai progresavo ir šovė į elitą, – sakė vienas merginų trenerių Edgardas Sečinskis, atlydėjęs seses į Japonijos sostinę. – Net ir Europos kiokušin karatė bendruomenėje daug apie jas kalbama, visi regi jų progresą.
O pažanga ateina, kai jos vieną kitą papildo, atsiranda ir sveika konkurencija: jos nebando įveikti viena kitą, bet siekia parodyti geresnius rezultatus.“
Mokslai padiktavo skirtingus kelius
Agnė ir Paulė Lavrinovičiūtės į kiokušin karatė pateko dar besimokydamos antroje klasėse, į treniruotes atkulniavusios paskui brolį. Jis karatė nebelanko, o seserys liko ilgam – dabar skaičiuoja tryliktus metus.
Jų patirtis suaugusiųjų varžybose dar nėra didelė, bet triūsas atvedė jas iki svarbiausio iki šiol karjeros starto.
„Abi labai nuoseklios, darbščios ir užsispyrusios, – dvynių savybes išskyrė dar viena jų trenerė Gerda Pekarskaitė. – Jos labai panašios, bet ir skirtingos.“
Iš pirmo žvilgsnio atskirti seseris tikrai nėra paprasta.
E.Sečinskis neslėpė, kad jam prireikė laiko, kad pradėtų atpažinti dvynes. „Jei susikeistų kimono ir išbėgtų viena vietoj kitos, gal ir dabar neatskirčiau“, – šyptelėjo E.Sečinskis, pats buvęs tituluotas kiokušin karatė kovotojas.
Jo žmona G.Pekarskaitė laikui bėgant perprato seseris geriau:
„Per treniruotes pati dažnai stoju į porą, tad net užsimerkusi galėčiau įvardyti ,su kuria tuo metu kovoju. Iš šalies žmogus gal ir nepasakytų, bet jų kovos stilius skiriasi, jų koziriai yra skirtingi, – kalbėjo G.Pekarskaitė. – Skiriasi ir psichologija. Vieną dieną viena būna labiau užsivedusi, kita šiek tiek pasėdusi, o kitą dieną – jau atvirkščiai.
Smagu, kad žengimas į elitą joms padeda atsiskirti kaip asmenybėmis, o nebūti vadinamoms tik seserimis. Nors kaip sportininkės jos abi yra nuostabios ir dar daug metų bus mūsų elitas.“
Agnės Lavrinovičiūtės teigimu, kaip kiti dvyniai, jos iš pirmo žvilgsnio atrodo panašios, bet kai žmonės labiau susipažįsta, išryškėja ir charakterio, ir kiti skirtumai.
„Daug kas mus atskiria iš auskarų, bet šiaip reikia įsižiūrėti, – šyptelėjo P.Lavrinovičiūtė. – Vieni sako, kad viena mūsų daugiau bendrauja, kiti – kitaip.“
Esminis skirtumas jų gyvenime įvyko pastaraisiais metais, kai jų keliai pasuko kitomis kryptimis.
Paulė Kaune studijuoja veterinariją, o Agnė buvo išvykusi mokytis pagal „Erasmus“ programą į Portugaliją bei neseniai grįžo tęsti vadybos studijų į Vilnių.
„Mūsų ryšis labai labai artimas. Bet kai baigėme mokyklą, pradėjome studijuoti kituose miestuose, pasijuto labiau, kad einame ir skirtingu keliu. Aišku, ryšys liko stiprus“, – pažymėjo A.Lavrinovičiūtė.
„Nors studijuoju Kaune, bandau kiek galima sportuoti ir su Agne Vilniuje mūsų klube „Saulės ženklas“. Bandau nenutolti“, – sakė Paulė.
„Saulės ženklo“ klube jos skaičiuoja tris savo trenerius. Pagrindiniu laiko Paulių Klapatauską, – legendinį Lietuvos kiokušin karatė kovotoją ir trenerį, kuris šįkart dėl asmeninių priežasčių negalėjo išvykti į Japoniją.
G.Pekarskaitė, E.Sečinskis merginas atlydėjo į Tokiją, kartu pasiėmę ir savo mažylę dukrą, kurią Tokijuje kartais palinksmina ir Lavrinovičiūtės.
„Visi jie įdeda labai dideles pastangas, esame labai dėkingos savo treneriams“, – sakė P.Lavrinovičiūtė.
Sesių keliai gali susikirsti ketvirtfinalyje
Kaip ir kiti Lietuvos kiokušin karatė rinktinės nariai, Lavrinovičiūtės Japonijoje vieši jau savaitę.
Praėjusį ketvirtadienį Lietuvą palikusi komanda savaitę treniravosi atokiau nuo kelis dešimtis milijonų skaičiuojančio Tokijo. Nedidelėje Čiboje surengtoje stovykloje buvo ramiau.
„Gyvenome atskirai, gamtoje, buvo gražu ir ramu“, – paskutine savaite buvo patenkinta Agnė.
„Pirmos trys dienos buvo sunkesnės dėl aklimatizacijos, bet dabar įsivažiavome, rutina nusistovėjo“, – pridūrė Paulė.
Pasaulio čempionato išvakarėse jos neatrodė įsitempusios, nepaisant laukiančio debiuto tokio lygio varžybose.
„Jaučiamės ramiai, dar ir dėlto, kad esame dviese, – pabrėžė Agnė. – Artima aplinka.“
Paulė pridūrė: „Po truputį stresiukas ateina, bet rinktinėje daug pažįstamų veidų, o tai suteikia ramybės.“
Laukdamos debiuto jos stengėsi surinkti daugiau informacijos apie savo varžoves pirmajame varžybų iki 65 kg etape.
P.Lavrinovičiūtei burtai pametėjo jauną varžovę iš Japonijos – šeimininkų atstovai pasaulio čempionate dažniausiai laikomi favoritais, bet lietuvės tai pernelyg negąsdino.
„Varžovė jauna, 17 metų, tad bus įdomu. Gal net džiaugiuosi, kad pirma kova su japone, jei jau atvykome rungtis į Japoniją“, – sakė ji.
Jei pirmosios kovos bus sėkmingos, ketvirtfinalyje seserys dvynės gali susitikti tarpusavyje.
Rimtose kovose iki šiol dar to nėra buvę. Kurios pusėje rezultatų svarstyklės sunku pasverti, nes vienose varžybose toliau nukeliauja Agnė, o kitose – Paulė.
„Kažkokių scenarijų dar nekuriame, kaip bus, taip bus, – sakė A.Lavrinovičiūtė. – Svarbiausia dabar peržengti pirmąsias kovas.“
Tai akcentavo ir jų treneris E.Sečinskis:
„Kiekviena kova pasaulio čempionate – lyg finalinė. Jei susitiks tarpusavyje, tai susitiks. Mums ir visai rinktinei tai bus tik džiaugsmas, nes bus užtikrintas bent vienai jų medalis.
Bet prognozuoti neskubame, žengiame laiptas po laipto, o gal jie nuves į auksą. Na, bent vieną jų nuves. O kita džiaugsis dėl sesės.“
