Apylygiai vykusioje kovoje favoritas neišryškėjo visos jos metu. Pasibaigus 12 raundų, E.Kavaliausko varžovas jau šventė pergalę.
Jis lakstė po ringą, liejo laimės ašaras, buvo kilnojamas trenerio. Jis taip pat pribėgo ir pasikalbėjo su 37-erių lietuviu.
Tačiau tuomet viskas pakrypo kita linkme. Lietuvio ranka pakilo į viršų, ispanas išpūtęs akis negalėjo patikėti rezultatu. Ringe ir spaudos konferencijoje niršęs ispanas dėl tokios baigties kaltino „pinigus“.
Tačiau E.Kavaliauskas viską priėmė ramiai.
„Aš žinau, kad laimėjau, – su naujuoju čempiono diržu ant peties kalbėjo E.Kavaliauskas. – Ačiū, Kaunui, ačiū jums. Labai reikėjo jūsų palaikymo. Girdėjau visus šūksnius.“
Plačiau apie kovų vakarą galite skaityti čia.
Į spaudos konferenciją atėjęs dviem aptvarstytais antakiais lietuvis išsiplėtė apie kovą: „Ji galbūt neįvyko taip, kaip norėjau. Visi tie antakių prakirtimai darė savo, pusę kovos negalėjau matyti. Treneriui vis sakydavau, kad valytų akis po kiekvieno raundo, nes praeina 30 sekundžių, vazelinas nubėga, o kraujas teka į akis.
Reikėjo labai dažnai valyti bėgantį kraują, bet rezultatas mane tenkina. Pati kova, kaip matote iš manęs, kaip atrodau, nelabai tenkina.“
– Pabaiga buvo kontroversiška – kilo ir oponento ranka, atrodė, kad buvai ir pats nusivylęs pasirodymu. Kaip vertini kovą?
– Aš nusivylęs buvau galbūt savo pasirodymu dėl tų smūgių galva, alkūnėmis, prakirtimų. Pirmajame raunde, kai pataikė alkūne, dar galvojau – lyg nieko, nes pajutau, kad per kaulą praėjo alkūnė. Vis dėlto pamačiau, kad ant batų jau yra mano kraujo.
Buvo nusivylimas, nes tai buvo tik pirmas raundas ir dar 12 jų prieš akis. Jų metu kraujas bėgs, vazelinas bėgs į akis. Trečiame raunde man prakirto kitą antakį, paskui nosį ir galvą. Jis vis kiša tą galvą, per daug kiša. Po kovos tikrai jaučiau, kad laimėjau. Kažkas matė vienaip ar kitaip, bet aš jaučiau, kad laimėjau.
Taip, jis bandė atrodyti gražiai, eiti į šoną, arba kai raundas vyksta, nueina į savo kampą. Gal jam atrodė, kad tai gražu, bet tai nėra boksas. Vaikščioti ir atrodyti tiesiog „flashy“ (liet. puikavimasis) ringe... Turi daryti kažką daugiau.
– S.Molina spaudos konferencijoje minėjo, kad tiek tu, tiek treneris po kovos pasveikinote jį su pergale. Kaip galėtum tai pakomentuoti?
– Manau, čia buvo tiesiog nesusikalbėjimas. Kai buvome ringo centre atsiklaupę ant kelių, sakiau: „Ačiū už kovą. Esi stiprus ir kietas boksininkas“.
Mane nustebino, kai pirmas teisėjas davė 115–113 varžovui. Man taip neatrodo. Gal jis 2–3 raundus ir laimėjo, bet kiti raundai tikrai negalėjo būti jo. Bėgiojant ar vaikštant po ringą bokse nelaimima. Boksas tam ir yra – turi keistis smūgiais, rodyti agresiją ar spaudimą, o ne tik vaikščioti į šonus ir vengti atakų.
Taip buvo ir mano praėjusioje kovoje – varžovas visą laiką bėgiojo. S.Molina tiek nebėgiojo, praėjęs varžovas bėgiojo daugiau ir jis laimėjo. Gal S.Molina galvojo, kad tokia taktika laimės kovą?
– Spaudos konferencijoje ispanas taip pat sakė, kad laimėjo mažiausiai 9 raundus. Kaip tai galėtumėte paaiškinti?
– Ispanai labai karšti žmonės, tai tiesiog emocijos. Neįmanoma. Kur jis galėjo laimėti tuos 9 raundus? Aš nejaučiau ir nemačiau, kad jis galėjo laimėti devynis raundus.
– Praėjusi kova su Souleymane Cissokho taip pat baigėsi kontroversiškai. Tuomet tu pralaimėjai. Ar emociškai sunku po to atsigauti?
– Aš nežaidžiu emocijomis. Praėjusi kova Afrikoje buvo nusivylimas, nes varžovas tiesiog vengė kovos. Dabar buvo tokia kova, kur gal ispanas laimėjo. Aš tą kovą dar peržiūrėsiu daug kartų.
Po kiekvieno raundo sėsdavau į kampą, o treneris sakydavo: „Viskas gerai, dirbk taip toliau – daugiau smūgių, spausk jį toliau, tegul jis bėgioja“. Nematau, kaip jis galėjo laimėti šitą kovą.
– Tavo „jabas“ (greitas tiesus smūgis priekyje esančia ranka – aut.) buvo vienas geriausių tavo įrankių šioje kovoje. Visos kovos metu buvo sunku pasiekti varžovą, jis nuolat bėgo. Kaip vertini jo gynybinius sugebėjimus?
– Buvo momentų, kai buvo sudėtinga atakuoti, nes jis labai žemai lenkdavosi. Laukiu jo kontratakos, bet jis nekontratakuoja. Tada lieku situacijoje, kai arba turiu duoti į pakaušį, ko nenoriu, arba atsitraukti ir vėl viskas iš pradžių.
Galima jam duoti liaupsių – ispanas yra jaunas, atletiškas kovotojas, gerai jaučiantis distanciją. Bet kiek stengdavausi kontroliuoti jį „jabu“, tiek tai ir pavykdavo padaryti.
– Šiuo metu tau yra 37-eri, turi Europos čempiono diržą. Kas toliau laukia tavo karjeroje?
– EBU diržą noriu palikti Kaune, WBC – vežtis į Ameriką. Dabar noriu išsigydyti, išsilaižyti prakirtimus, pailsėti ir praleisti laiko su šeima. O toliau – žiūrėsim. Reikia truputį atsigauti ir toliau kibti į darbus. Aš visada sportuoju. Apgyjame, grįžtame į salę ir laukiame galimybių.
– UTMA vadovas Viktoras Gecas minėjo, kad yra galimybė tave vėl išvysti UTMA ringe. Kiek realu vėl tave pamatyti Lietuvoje?
– Viskas priklausys nuo UTMA. Jie daro nuostabius renginius. Mes sėsime prie derybų stalo ir jei viskas susidėlios tinkama linkme – kodėl gi ne? Smagu buvo grįžti į Kauną. Buvo įtampos, daugiau nei kaunantis Amerikoje.
Keistas jausmas, kai per 13 metų pirmą kartą palaiko visa arena. Mane per tuos metus švilpimas užvesdavo. Dabar reikia priprasti prie palaikymo, kai visa arena rėkia tavo vardą.
– Šiandien taip pat vyko dar dvi titulinės kovos ir daug kitų dvikovų. Kaip vertinti kovų vakarą?
– Gaila, nemačiau nė vienos, bet žinau, kad jos buvo labai geros. Kitą savaitę įsijungsiu įrašą ir peržiūrėsiu visas kovas, nes tikrai noriu pamatyti.
– Kovojai Niujorko „Madison Square Garden“ ir dabar – „Žalgirio“ arenoje. Kaip palygintum aukščiausią lygį ir tą, ką sukūrėme Lietuvoje?
– Vienas prie vieno. Ta pati atmosfera, kaip ir Niujorke. Gal „Madison Square Garden“ arena yra didesnė, bet kokią atmosferą sukuria sirgaliai Kaune – nuostabu.
