Lietuvos karatė kovotojai suspindo trimis medaliais žiūrovų pripildytoje „Ariaki“ arenoje.
Vyrų sunkiasvoriai Eventas Gužauskas ir Paulius Žimantas iškovojo bronzos medalius, o dar toliau Tokijuje nukeliavo Brigita Gustaitytė.
Svorio kategorijos per 65 kg varžybose 31 metų karatė trenere Vilniuje besidarbuojanti lietuvė šeštadienį įveikė dvi varžoves pakeliui į pusfinalį, kai vienintelė iš aštuonių mūsų šalies rinktinės moterų pasiekė apdovanojimą užtikrinantį etapą.
2024 m. Europos ir 2022 m. pasaulio čempionės titulus savo kolekcijoje jau turinti kovotoja galingai pradėjo sekmadienį, kai pusfinalyje įveikė Momo Fujigarą ir padovanojo pliūpsnį gerų emocijų savo trenerei vengrei Editai Abraham, kartu šalia tatamio padėjusiai sesei Magdalenai, o taip pat garsiai saviškę arenoje palaikiusiems tautiečiams.
Finale B.Gustaitytė ryžtingai pradėjo kovą su turnyro favorite Mihiro Suzuki, bet tituluota varžovė privertė lietuvę gauti du įspėjimus, tad po dviejų minučių kovos teisėjai pakėlė vėliavėles japonės naudai.
Patekusi į saviškių glėbį B.Gustaitytė greitai atgavo šypseną, kuri ne kartą pasirodė ir per interviu išsyk po finalinės kovos.
– Brigita, sveikinimai su pelnytu sidabru – kaip vertinate antrąją turnyro dieną ir finalo kovą?
– Ačiū labai. Viskas ilgai ėjo labai gerai, pagal planą, Tačiau finale kažkas buvo ne taip, dar reikės laiko kažkiek paanalizuoti ir susivokti, kas buvo blogai. Kažkoks vienas dalykas nutiko, dėl to taip sunkiai ėjosi. Bet diena buvo gera, pusfinalis puikiai praėjo.
– Kas galėjo būti tas dalykėlis finale?
– Kažkas negerai, nes nelaimėjau. Nemanau, kad turėjau gauti įspėjimus – gal teisėjams taip lengviau japones iškelti, bet ir nesijaučiau geresnė, kad būtų man atidavę pergalę. Vadinasi, kažko trūko.
– Įspėjimai galėjo kainuoti pergalę?
– Taip, manau, kad taip. Du įspėjimai yra daug. Taip nutikus, turi visa galva būtų geresnė, kad ištemptum lygiąsias.
– Daug emocijų kainavo ir pusfinalis. Kaip jį vertinate?
– Labai gerai. Kaip buvome suplanavę kovoti su japonėmis, taip viskas kaip per sviestą ir ėjosi.
– Ar tituluota varžovė Suzuki finale kažkuo nustebino?
– Taip. Esu su ja kovojusi vasarą, bet ji šiek tiek kažką pakeitė. Stipriai smūgiavo į krūtinę ir taip mane prilaikė, o taip pat judėjo į šalis, –man buvo sunku ją pagauti. Tačiau rengėmės kovai prieš ją. Gal ne viską padarėme iki pabaigos.
Manau, kad Suzuki psichologiškai tvirtesnė nei pusfinalyje įveikta Momo Fujigara – ši palaužiama, tai matėsi iš veido per tas dvi minutes. Suzuki psichologinis pasirengimas geresnis.
– Lietuviai nėra laimėję Japonijoje pasaulio pirmenybių aukso jau 28 metus, nuo pat pirmojo čempionato. Ar tai misija neįmanoma?
– Įmanoma! Ir galvojau, kad šiandien pavyks. Šiandien džiaugiausi už teisėjų sprendimus. Buvo keli dalykai, dėl kurių nesutikčiau, bet bendrai gražiai ir teisingai dirbo, galbūt dėl to, kad šiame čempionate susibūrė skirtingos karatė organizacijos.
– Galiausiai – tai labiau iškovotas sidabras ar pralaimėtas auksas?
– Iškovojau sidabrą ir pritrūkau laiptelio, kad laimėčiau auksą. Bet jaučiuosi sidabro nusipelniusi.
– Ar galima palyginti sidabrą Japonijoje su jūsų laimėtu auksu 2022 m. pasaulio čempionate Lenkijoje?
– Auksas visada svarus. Bet Japonijoje laimėti sidabrą labiau tikėtina nei auksą.
– Kaip vertinate Lietuvos rinktinės kraitį – tris medalius?
– Gerai. Žinojome, kad laimėsime medalių ir būtent tokioje svorio kategorijoje. Japonai manęs klausė, ką manau apie tai, kad Lenkijoje čempionate iš aštuonių aukso medalių penki buvo laimėti japonų. Sakiau, kad labai gerai, juk kiti trys buvo Lietuvos, visi laimėti sunkaus svorio kategorijoje. Tad tarsi pažadėjau, kad mes – sunkiasvoriai – pasirodysime gerai. Manau, kad taip ir padarėme.
– Kam skirtumėte šį medalį?
– Toms, kurios sėdėjo už manęs prie tatamio – trenerei ir sesei. Jos įdėjo daugiausiai darbo ir nervų.
– Ar mąstote, kas bus po šio etapo?
– Nežinau. Sakiau, kad palauksiu, kai baigsis čempionatas, tada ramiau susidėliosiu. Prieš tai užsikrauti papildomą naštą nenorėjau. Reikia pailsėti, o tada ir žinosiu, kas bus toliau.
