Tai buvo tikras veiksmo trileris su įtampos kupinais siužeto posūkiais.
Turėjęs tapti geriausių pasaulio disko metikų galios pademonstravimu, finalas virto išgyvenimo kova, kurioje daugelis geriausių pasaulyje kovėsi ne su varžovais, o pirmiausia su savimi ir oro sąlygomis.
Dėl Tokiją užklupusio lietaus finalas buvo sustabdytas dviem valandoms jau po pirmojo Mykolo Aleknos bandymo, o sugrįžę sportininkai slidinėjo šlapiame sektoriuje, bandė su tuo tvarkytis įvairiais metodais ir rizikavo ne tik medaliais, bet ir traumomis.
62,91 m rezultatą dar prieš sustabdymą pasiekęs Mykolas į priekį išsiveržė pirmasis, bet pirmųjų bandymų pabaigoje jį netikėtai aplenkė ne kas kitas, o atrankoje šokiravęs jo brolis Martynas.
14 cm toliau diską numetęs vyresnysis iš brolių Aleknų užkilo į reitingo viršūnę, o kelioms minutėms švieslentėje sužibo neįtikėtinas vaizdas.
1. M.Alekna
2. M.Alekna
Ką tuo metu galvojo brolius treniruojantis ir įtemptai stadione varžybas stebėjęs M.Jusis?
„Oi, geras jausmas buvo... – jau ataušus finalo emocijoms šypsojosi treneris. – Galvojau, kad dabar tik kaip iš kibiro pradėtų lyti ir pasibaigtų varžybos (juokiasi).“
Netrukus lyderio estafetę vėl perėmė Mykolas, švystelėjęs 67,84 m, o pirmąją vietą jam pavyko išlaikyti beveik iki pat pabaigos.
Visgi auksą paskutiniu mėginimu pačiupo titulą gynęs Danielis Stahlis – švedas numetė net 70,47 m ir bėgo iš sektoriaus iškėlęs rankas. Dabar jau triskart pasaulio čempionas pakartojo dvejų metų senumo scenarijų, kai Budapešte taip pat auksą atėmė paskutiniu bandymu, tik tąkart iš slovėno Kristjano Čeho.
Mykolui Aleknai atiteko jau antrasis pasaulio čempionato sidabras, o pirmą kartą finale dalyvavęs Martynas Alekna su 63,34 m rezultatu užėmė solidžią septintąją vietą.
„Įtemptas finalas buvo. Varžybos turėjo prasidėti 8.10 val. vakaro, bet atidėjo, vėl atidėjo, dar 20 minučių, dar 45 minutės... Galiausiai, prasidėjo vos ne pusę vienuoliktos. Įtampos buvo, lietus lijo. Bet galiausiai baigėsi“, – reziumuodamas atsiduso M.Jusis.
– Kas sukosi galvoje tuo metu, kai finalas vis buvo atidedamas? Ar buvo mintis, kad visai neįvyks?
– Buvo valanda tylos, kai nieko nesakė. Buvo tokie pasiūlymai: išvis likti be medalių ir nutraukiamos varžybos; rytoj tęsti varžybas; dabar jas vykdyti. Paskui atėjo delegatas ir pasakė, kad rytoj neįmanoma daryti varžybų, privalote užbaigti šiandien.
– Ar galima sakyti, kad po tokios patirties ateityje jau nebus galima sugalvoti nieko baisiau?
– Yra buvę ne kartą, kad lietus lyja, bet reikia pasiruošti. Kad būtų palapinė, nusausinti sektorių, gal net virš sektoriaus kažkokią palapinę, ko nėra buvę, bet gal būtų galima. Japonai nebuvo taip gerai pasiruošę, kaip būna kitose šalyse.
– Pradėjo lyti likus apie 20 minučių iki finalo ir iš pradžių tas lietus nebuvo stiprus. Ryte pranašavote, kad lietus gali tapti net Mykolo pranašumu. Ar tuomet, kai jis dar neįsismarkavo, džiaugėtės dėl papildomo faktoriaus?
– Mes iš tikrųjų esame mėtę per lietų. Šiais metais Vilniuje, kai stipriai lijo, Mykolui nebuvo didelių problemų (Vilniaus mero taurėje jis numetė 68,89 m – past.). Tai sukelia šiek tiek problemų, nes negali mesti pilnu greičiu, o Mykolas meta būtent iš greičio. Bet matėme, kad antru bandymu, po ilgos dviejų valandų pertraukos, jis diską metė virš 67 metrų. Tikrai buvo puikiai pasiruošęs. Bet paskui tokios jau tos sąlygos... Mobilizuotis buvo sudėtinga. O Stahlis Budapešte padarė šitą „cirką“ ir dabar vėl pakartojo (šypsosi). Stahlis yra Stahlis.
– Emocijų ir apmaudo daug, bet kai D.Stahlis numetė tiek daug, ko gero, telieka pripažinti jo pranašumą ir džiaugtis medaliu, ar ne?
– Mykolui kiek metų? Rugsėjo 28-ąją bus 23-eji. Turim du sidabrus ir vieną bronzą bei labai daug laiko tapti visų laikų geriausiu metiku. Kaip ir iš vienos pusės liūdna šiek tiek, iš kitos pusės – sidabras vos 22-ejų metų. Martynas papuolė į septynetą, pralenkė Kristjaną Čehą, kuris šis sezoną tris kartus metė bent 72 metrus. Dabar liūdna, bet praeis savaitė ir džiaugsimės – visą laiką taip būna, jau įpratę.
– Kalbėjote, kad Martynui gerai sekasi treniruotėse, bet jam reikia gero pasirodymo varžybose. Ar šis čempionatas jam taps lūžiu ir paspirtimi?
– Galiu pasakyti, kad šis čempionatas yra Martyno Aleknos čempionatas. Kvalifikacijoje numesti 67 metrus prie didžiausios įtampos parodo, kad žmogus tikrai gali. Aš žinojau, kad jis gali, jam daug kartų sakiau, bet jis dažnai savimi netiki. Manau, kad čia puikiausias įrodymas, o ir per lietų jis šiandien daugiau nei 63 metrus metė, kuomet kai kurie kiti disko metikai krito stipriai lyjant. Gal nereikia filosofuoti, bet jei nebūtų liję, būtų tikrai virš 65 metrų metęs, kas būtų buvęs puikus rezultatas tokio lygio varžybose.
– Po pirmojo Martyno bandymo švieslentėje įsimintinas vaizdas: Martynas Alekna buvo pirmoje vietoje, Mykolas Alekna – antroje. Kokios tuo metu virė emocijos viduje?
– Oi, geras jausmas buvo... (šypsosi) Galvojau, kad dabar tik kaip iš kibiro pradėtų lyti ir pasibaigtų varžybos (juokiasi). Vis dėlto paskui apstojo, tokiais tarpsniais lijo tai daugiau, tai mažiau. Būtent ant paskutinio Stahlio metimo jau buvo apstoję. Kai Stahlis ėjo į sektorių, buvo tas Budapešto jausmas, kai jis aplenkė Kristjaną Čehą, nes jis visą laiką atsipalaidavęs, šoka – matėsi, kad žmogus žino, kaip tokioje situacijoje elgtis. Matėsi, kad yra patirtis, ir patirtis šioje situacijoje nugalėjo.
– Kas sukosi galvoje prieš paskutinį D.Stahlio metimą ir ar po jo išsprūdo keiksmažodis?
– Kai ėjo į sektorių, buvo tas jausmas, kad gali padaryti. Nebuvo taip, kad „tikrai padarys“, bet buvo jausmas, kad gali. Aišku, apmaudas, tikrai apmaudu. Auksas jau buvo prie pat, nedaug reikėjo – vieną sekundę metimas trunka, bet Stahlis ta sekunde puikiai pasinaudojo. Mykolas, jei gerai mačiau, nes dar nebuvau sutikęs, penktu bandymu pasuko čiurną (pats M.Alekna teigė, kad jam sutraukė blauzdą – past.), į šeštą bandymą eidamas bandė save mobilizuoti. Žmogus gali save apgaudinėti, kad viskas tvarkoje, bet jeigu jauti skausmą eidamas į sektorių, sunku tai užblokuoti, kad ir kiek būtum psichologiškai stiprus.
– Pažiūrėjus į visų dvylikos disko metikų rezultatus, atrodo, kad tik Mykolas, Stahlis ir bronzą iškovojęs Alexas Rose'as sugebėjo susitvarkyti su sąlygomis ir pasiekti savo. Mykolas pats minėjo, kad jam nekilo problemų slidinėjant kaip kitiems, kurie bandė įvairius metodus. Ar kaip specialistas galite paaiškinti, kodėl kai kurie susitvarkė geriau, kai kurie prasčiau?
– Ai, žinote, čia galima daug kabliukų ieškoti. Mes su Mykolu ir Martynu sutarėme, kad ir kas benutiktų čempionate, didžiausias fokusas turi būti į save, nematant varžovų ir nepaisant to, kas vyksta: ar lietus, ar dar kažkas. Turi nekreipti dėmesio – ateiti į sektorių ir kiek įmanoma geriausiai padaryti savo darbą. Kiek šiandien galėjome, tiek ir bandėme padaryti. Vieniems slydo, kitiems neslydo. Gal nuo batų kažkas priklauso, gal nuo metimo technikos.
– Ką jūs, kaip treneris, prisiminsite iš šio išskirtinio pasaulio čempionato ir kaip žvelgiate į ateitį?
– Tikiuosi, kad kiekvienas čempionatas bus vis geresnis ir geresnis, nes mano vaikinai auga – jiems 23-eji ir 25-eri metai. Jie turi pribręsti prie geriausių rezultatų. Disko metikai subręsta 27-28 metų, kai Romas Ubartas, Virgilijus Alekna pasiekė pagrindines pergales, asmeninius rekordus. Išsivešiu iš šio čempionato tokią patirtį, kad varžybose jau turbūt niekas nebeerzins po šito, būsiu ramus visą laiką.
– Mykolas paliko Berklio universitetą ir išsiskyrė buvusiu jo treneriu Mohamadu Saatara. Kas jo laukia ateityje?
– Mykolas dar metus studijuos Judžine magistrą, ten turės naują patyrusį trenerį Brianą Blutreichą, turėjusį ir čia savo sportininkų. Turėjome pasikalbėti šiame čempionate po varžybų, bet jos taip užsitęsė, taip viskas chaotiškai, kad mes rytoj pusę septynių ryte jau išvažiuojame autobusu iš viešbučio, o dar daiktai nesukrauti ir laukia dopingo testas. Tikiuosi, kad vyrai spės apsisukti, nes pavėluoti į skrydį būtų labai tolima kelionė (šypsosi).
