Lietuvių septynkovininkių pasaulio čempionate nebuvo nuo 2011 m., kai pastarąjį kartą planetos elite varžėsi dusyk olimpinė prizininkė Austra Skujytė.
B.Juškevičiūtė sugebėjo sugrąžinti mūsų šalies vardą į šią rungtį ir toli gražu neliko tik statiste Tokijuje.
Solidžiausiai ji pasirodė pirmoje rungtyje – 100 m barjeriniame bėgime – kuriame užėmė net antrąją vietą.
200 m bėgime ji buvo penkta, rutulio stūmime – septinta, ieties metime – aštunta, 800 m bėgime – vienuolikta, šuolyje į tolį – devyniolikta, o šuolyje į aukštį – dvidešimt antra.
Iš viso lietuvė surinko 6181 tašką ir užėmė 14-ą vietą tarp 23 startavusių dalyvių. Jos karjeros rekordas yra 6295 taškai. Ši pozicija užtikrino B.Juškevičiūtei ir valstybinę stipendiją.
Suprasti akimirksniu
- B.Juškevičiūtė užsitikrino stipendiją, skiriamą olimpinių žaidynių 17-24, pasaulio čempionatų 13-16 arba Europos čempionatų 7-8 vietų laimėtojams. Ji siekia nuo 1705 iki 2170 eurų per mėnesį.
Tiesa, pasirodymas nepraėjo be dramų, nes šeštadienį jau pirmoje rungtyje lietuvei teko teikti protestą ir laukti teisėjų malonės, kai neteisingai nebuvo užskaitytas jos bandymas šokant į tolį.
„Visapusiškai, – paklausta, kaip jaučiasi, sakė daugiakovininkė. – Visada smagu pabaigti. Smagu, tai šioks toks pasiekimas (juokiasi) – pirmas pasaulio čempionatas. Nesinorėjo jų pabaigti su nuliu, tai tiko ir 5,70 m. Liūdna dėl to, kad viskas nepavyko. Kol su šuoliais nesusitvarkom, tol nėra šansų dėl medalių pakovoti. Reikės pasiraitoti rankoves, žiūrėti, kaip išsiaiškinti tuos du šuolius, nes tai didžiausios mano kliūtys. Visa kita yra neblogai. Yra kur tobulėti, bet matau galimybę būti tarp medalininkių. Tikiuosi, kad mano laikas dar ateis.“
– Tai buvo svarbiausia jūsų pabaigta septynkovė karjeroje. Ar kitoks jausmas, kai finišuoji pasaulio čempionate?
– Daugiakovė tokia įdomi rungtis. Džiaugsmas ir lengviau prisiversti tada, kai viskas sekasi, yra tos energijos, o dabar reikėjo kovoti. Aišku, pasaulio čempionate labiau norisi kovoti, visos aplinkui taip pat stengiasi. Jausmas šiek tiek kitoks, tai vis tiek – didžiausias varžybos mano karjeroje. Tikiuosi, kad nuo šio laiko eisime tik į viršų.
– Kokius lūkesčius turėjote prieš čempionatą, gal svajojote apie dešimtuką? Gal tenkina ir dabartinė pozicija?
– Ne, netenkina. Viskas kaip ėjosi, kad buvo galima ir daugiau surinkti. „Top 6“ ar „Top 8“ jaučiu, kad galiu. Reikėjo pačių geriausių dviejų dienų tuomet, kai reikėjo, bet nepavyko. Visko būna, dabar reiks atsisėsti, viską peržiūrėti, truputį pailsėti ir vėl į darbus kibti.
– Situacija šuolyje į tolį galėjo baigtis ir blogai.
– Taip. Aišku, aš pačių taisyklių pilnai nesuprantu, bet kai matai šuolį ir iki lentelės atžymos dar yra likęs tarpas, tai labai nesinorėjo su 0 taškų pabaigti. Šuolis nebuvo pats geriausias, bet su nuliu pabaigus po to iš viso nesmagu. Tikrai energijos daug išliejome, pusvalandį aukštyn žemyn pravaikščiojome, bet viskas baigėsi gerai.
– Po tos dramos ir protesto laukė dar dvi rungtys. Ar tai išmušė iš vėžių, o galbūt pavyko tai palikti užnugaryje ir eiti toliau?
– Iš tikrųjų man gal net varžybos apsivertė. Žinot, po pirmos dienos ir kai šuolis nesiseka, tai atrodo, kad ir energijos nėra, galvoji, kaip galėjo būti. Kai jau atrodė, kad viskas baigėsi ir gavau antrą šansą, tai tikrai pakovoti norėjosi.
– Ar yra tekę turėti tokią situaciją arba kažkokį protestą gyvenime?
– Ne, neturėjau (juokiasi). Ne tik kad nebuvo protestų, bet tik iš jaunučių ar jaunių prisimenu, kad trys „iksai“ buvo. Tikrai išgyvenau pamačiusi juos.
– Vakar per keturias valandas įveikėte keturias rungtis, o šiandien viską pradėjote nuo dramos ir protesto. Kiek šis čempionatas buvo psichologiškai ar emociškai?
– Labai įdomiai sudėliotos visos rungtys laiko klausimu. Vakar viskas įvyko labai greitai, net pagalvoti nebuvo laiko. Pabaigėme vėlai, kol grįžome iki viešbučio jau 24 val., o prigėrus kavos užmigti iki 2 val. neišeina. O tada mus čia atvežė 7 val. ryto, kad vėl prasėdėtume čia septynias valandas. Tikrai įdomi patirtis, kai palapinėse sėdėjome šešias valandas. Bet nieko, ir tokių varžybų reikia.
– Sugrąžinai Lietuvos septynkovę į pasaulio čempionatą pirmą kartą nuo Austros Skujytės laikų. Kiek tau tai reiškia ir gal gavai iš jos kažkokių palinkėjimų?
– Daug reiškia. Austra skynė laurus ir visada norėjosi ją sekti. Ji ir su medaliais grįždavo, ir šiaip būdavo smagu sekti, kai buvau jaunesnė. Tikrai smagu pagalvoti, kad dalyvauja šiose varžybose, kuriose dalyvavo ir Austra bei medalius parsivežė. Tikėkimės, kad kada nors pavyks ir man.
– Sezonas uždarytas. Skrisi į Lietuvą pailsėti ar iš karto į JAV treniruotis?
– Skrisiu atgal (į JAV – past.). Reikia dirbti – dar nesiseka taip, kad tik sportuoti galėčiau (B.Juškevičiūtė kuruoja medicinos studentus universitete – past.). Porą savaičių reikia pailsėti – atsisėsti, ir viską pergalvoti. Atrodo, kad trečius metus vien tik dirbame, daug energijos išliejau, bet šuoliai į tolį ir aukštį kaip nelabai sekasi, taip nelabai sekasi. Pasiekėme tikslą patekti į pasaulio čempionatą, o dabar reikia atsisėsti ir pergalvoti, ką kitaip daryti – gal įsibėgėjimus keisti, gal iš viso viską kitaip daryti ir sutvarkyti. Atrodo, jei barjerinis bėgimas sekasi, tai turėtų ir šuoliai sektis... Tokia rungtis, visko neišeina sudėlioti, bet man atrodo, tai laikas viską pergalvoti ir į priekį judėti.
– Ar liksi Tokijuje ir rytojui bei žiūrėsi disko metimo finalą?
– Taip, taip, žinoma, medalio tikimės.
– Gal net ne vieno?
– Gal net ir ne vieno – medalių tikimės visi!
