Mykolas Alekna matuojasi naują aprangą.
22 metų disko metimų žvaigždė pagaliau gali kalbėti apie tai, kas buvo girdėti pastaruosius mėnesius lengvosios atletikos užkulisiuose – jis keičia universitetą Jungtinėse Valstijose.
Pastaruosius ketverius metus Berklyje, Kalifornijoje, studijavęs ir sportavęs vilnietis pasirašė sutartį su Oregono universiteto komanda.
„Ducks“ – antimis vadinami Oregono atletai gavo tituluotą komandos draugą, per savo trumpą karjerą jau laimėjusį penkis medalius aukščiausio lygio varžybose, o šiemet Ramonoje (JAV) pagerinusį sau priklausiusį pasaulio rekordą (75 m 56 cm).
O ką Klaipėdos dydžio Judžino mieste gaus M.Alekna?
Apie tai ir kitas aktualijas 15min kalbėjosi su disko metiku prieš jo kelionę namo į Vilnių, kur kitą savaitę M.Alekna planuoja pasirodyti unikaliose varžybose Vingio parke.
– Mykolai, baigėsi ketverių metų etapas Berklyje – kaip jį prisiminsite?
– Kaip geriausius ketverius metus savo gyvenime. Labai daug įvairių patirčių sporte, ir ne tik, prisiminimų, pažinčių, naujų draugų. Iš tiesų tie metai pastūmėjo mane į priekį kaip žmogų ir kaip sportininką. Labai džiaugiuosi savo sprendimu, kai po mokyklos baigimo Lietuvoje nusprendžiau studijuoti Berklyje.
– Visi matė jūsų rezultatus per tuos metus, bet kas slypėjo už jų?
– Iš tiesų buvo įdėta labai daug darbo. Tačiau sąlygos sportuoti visada buvo pačios aukščiausios, man nereikėjo sukti galvos dėl treniruočių vietų ar laiko, viskuo buvo už mane pasirūpinta, o man reikėjo daryti savo darbus – mokytis ir sportuoti.
Nors buvau įspraustas į tam tikrus rėmus, disciplina ir rutina davė man daug kaip sportininkui ir kaip asmenybei.
– Ar po pagerinto pasaulio rekordo balandžio viduryje pajutote labai daug dėmesio?
– Aišku, dėmesio buvo nemažai, bet rekordą pagerinau antrą kartą, tad nesijautė, kad kažko būtų per daug. JAV ažiotažo mažiau, tiesą sakant, Berklyje mažai žmonių rūpi pasaulio rekordas.
Manau, kad tai man padėjo grįžti į vėžes, ramiai grįžti į treniruotes. Didesnis ažiotažas kilo socialinėje medijoje, bet apribojau save ten, nebeskaičiau komentarų ar straipsnių. Pavyko atsiriboti, tad nesakyčiau, kad kažkas sutrukdė.
– Ko labiausiai pasiilgsite Berklyje?
– Žinoma, sutiktų žmonių, o taip pat pačios vietos – Berklis yra labai gražioje Kalifornijos vietoje, nuo Berklio kalvos matosi visas San Fransiskas, tiltas. Ten daug įvykių, jaučiausi tarsi gyvendamas pasaulio centre.
– Jūsų studijų kryptis buvo psichologija – daugiau sužinojote apie save ar kitus?
– Apie kitus daugiau (šypsosi). Bet iš tiesų labai įdomi mokslų sritis. Man visada buvo įdomu, kaip veikia žmogus, kaip veikia mūsų psichologija. Tiek sporte, atpažįstant, kaip jaučiasi varžovai, tiek kaip jaučiuosi pats, kaip galiu pagerinti savo psichologinę būseną, – visa tai buvo labai naudinga.
– Ar pats save laikote geru studentu?
– Sakyčiau, kad šiek tiek virš vidurkio (juokiasi). Berklis yra daug reikalaujantis universitetas, ten nėra lengva mokytis.
– Kokie buvo variantai svarstant, ką daryti toliau po bakalauro studijų?
– Oregonas buvo dėmesio centre. Kol kas žinau, kad ten studijuosiu vienerius metus. Renkantis universitetą labiau žiūrėjau iš sportinės pusės, nes jau turiu bakalauro diplomą, tad svarbiausia buvo įvertinti sportinę pusę.
Bet dairausi ir į studijų programas, manau, kad kažką siesiu su verslu. Nebūtinai bus magistro studijos, yra ir sertifikatų programos, tad matysiu: kas labiausiai derės prie sporto, tą ir pasirinksiu.
– Judžine prieš trejus metus vyko pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, ten stipri universiteto komanda. Kokie dar svertai lėmė pasirinkimą iš sportinės pusės?
– Dėl sportinės dalies tai paties aukščiausio lygio universitetas.
Oregone sportas yra religija, ten renkasi pilni žiūrovų stadionai. Judžinas vadinamas „track town“ – lengvosios atletikos miestu. Visas gyvenimas verda aplink lengvąją atletiką. Tokių vietų pasaulyje sunku surasti. Jei esi lengvaatletis, manau, kad tai yra pati geriausia vieta būti.
Sąlygos aukščiausio lygio, tad jausiuosi geriausioje vietoje, kokią tik galėčiau rasti.
– Kuo aplinka Judžine, kur gyventojų panašiai kaip Klaipėdoje, skirsis nuo Berklio?
– Skirsis vietove, oro sąlygomis: dabar daugiau lis, bus kiek šalčiau. Judžinas nėra didelis miestas, kaip ir Berklis. Abu šie miestai tokie hipsteriški (juokiasi). Aš prie to įpratęs.
– Ar patinka naujos komandos pavadinimas – „Ducks“?
– Antis angliškai skamba geriau nei lietuviškai (juokiasi). Iš tiesų „Ducks“ yra visoje Amerikoje žinoma komanda, labai vertinama ir futbole, ir krepšinyje, ir kitose sporto šakose.
– Prieš kelerius metus NCAA priimti įstatymų pakeitimai atvėrė galimybes uždirbti ir studentams-sportininkams, kai kurie jų sudarė pelningas sutartis, tiek krepšinyje, gimnastikoje ar kitose sporto šakose. O kaip lengvojoje atletikoje?
– Pasistūmėjo ir lengvojoje atletikoje. Žinoma, mūsų sporte pinigai ne tokie dideli, turi būti geriausias iš geriausių, kad gautum kažkokius pasiūlymus. Tačiau postūmis yra, finansinė nauda taip pat bus.
– Ar tai reiškia, kad sulig nauju etapu keičiasi finansinės sąlygos?
– Apie pinigus negaliu daug pasakyti, bet Berklis finansiškai negalėjo konkuruoti, tad viena persikėlimo priežasčių buvo finansinė. Aišku, svarbu ir treneris, ir komanda.
Berklyje visi mane suprato, pernelyg neprieštaravo, išsiskyrėme labai draugiškai.
– Ar yra potencialių rėmėjų, kurie domisi jumis?
– Kol kas nedaug galiu pasakyti.
– Jūsų ilgametis treneris Mohamadas Saatara persikėlė į Teksasą, ar buvo tarp variantų tęsti darbus su juo?
– Kažkiek buvo minčių, kai dar buvau taip vadinamajame perėjimų portale, kai dar kalbėjausi su kitais universitetais. Tačiau su treneriu pasikalbėjome ir nusprendėme, kad man labiau verta važiuoti metams į Oregoną ir dėl finansinių, ir dėl kitų sąlygų. O po metų žiūrėsime – gal dar ateityje dirbsime kartu, nes su treneriu išsiskyrėme labai draugiškai.
Aš suprantu trenerį, jis rinkosi dėl finansinių priežasčių taip pat, jis supranta mane. Tad ateityje mūsų keliai dar gali susilieti.
– Ar mintyse braižosi vizija, kas galėtų būti po metų Oregone?
