Šį momentą B.Virbalytė turėjo išgyventi dar 2018 metais. Ir ne Vilniuje, o Berlyne.
Lietuvos lengvaatletė tuomet finišavo ketvirta 20 km ėjimo varžybose Europos pirmenybėse, į priekį praleisdama ispanę Marią Perez, čekę Anežką Drahotovą ir italę Antonellą Palmisano.
Tačiau 2021 metais lietuvei sužibo viltis įsirašyti į žemyno čempionato prizininkių gretas, kai paaiškėjo, kad 12 dienų iki pirmenybių čekės paimtame mėginyje rasta dopingo.
A.Drahotova kaltę neigė, o Čekijos lengvosios atletikos federacija išteisino sportininkę, nors jos biologinio paso testosterono rodikliai skyrėsi nuo tų, kurie užfiksuoti lemtingame mėginyje.
Galiausiai, byla pasiekė Sporto arbitražą, o prabėgus dar ketveriems metams teisybė triumfavo: karjerą jau baigusi 29-erių čekė diskvalifikuota, o B.Virbalytė iš ketvirtos vietos pakyla į trečiąją.
Šią žinią rudenį patvirtino Europos lengvosios atletikos federacija, o penktadienį per Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) apdovanojimų šventę B.Virbalytei iškilmingai buvo įteiktas žemyno čempionato prizininkės medalis.
„Tiesiog atrodo, kad visos tos 2687 dienos tilpo tose sekundėse, kurias matėme visi. Mintimis grįžau į Berlyną, – iškart po ceremonijos, kurios metu išliejo ašarą, sakė B.Virbalytė. – Tą finišą daug kartų stebėjau, daug kartų svarsčiau, kaip galėjo pasisukti galbūt ir mano tikėjimas savimi, ir tam tikra prasme – sportinė karjera. Niekas taip ir nesužinosime.
Bet labai smagu, kad šiandien mano kaklą puošia šis tikrai sunkus medalis – pats sunkiausias, kokį esu turėjusi ant kaklo. Turbūt šiandien turime pasidžiaugti, kad teisybė nugalėjo. Jai prireikė labai daug laiko, bet tos akimirkos ir Berlynas man įsimins kaip pačios įsimintiniausios varžybos. Net ir su 4-ąja vieta, tada aš padariau tai, kas man atrodė neįtikėtina, bet tai nubrėžė tam tikrą ribą mano karjeroje. Tada aš įsitikinau, kad tikrai galiu labai daug. Džiaugiuosi, kad buvau ant podiumo su dviem olimpinėmis čempionėmis.“
26-erius metus trukusią karjerą pernai užbaigusiai B.Virbalytei tai – didžiausias karjeros pasiekimas. Ji buvo iškovojusi ir 7-ąją vietą pasaulio čempionate, dalyvavusi Londono, Rio de Žaneiro ir Tokijo olimpinėse žaidynėse, daugiau nei 30 kartų tapusi Lietuvos čempione.
„Kiekvienam sportininkui per karjerą reikia medalio, o aš to medalio neturėjau. Taip, turėjau Europos komandinio čempionato medalį kartu su kitomis lietuvėmis, bet neturėjau to individualaus medalio. Atrodo, kad tam tikra prasme buvau įžengusi į sportininkų elitą, bet neturėjau to įrodymų. Daugeliui gal atrodo, kad tas įrodymas nėra svarbu, bet vis dėlto tai yra svarbu, – pabrėžė ėjikė. – Svarbu įprasminti savo neįtikėtinai, beprotiškai sunkų darbą. Tas medalis vainikuoja tą mano 26-erius metus trukusią karjerą – beprotiškai ilgą, su daug duobių ir suklupimų, daug kartų, kai prarasdavau pasitikėjimą. Bet Berlynas atgaivino viltį, kad tikrai galiu.
Smagu, kad nebuvo tai vienadienis atvejis, nes buvau jau ir pasaulio čempionate įrodžiusi, kad galiu būti su pasaulio elitu. Džiaugiuosi, kad medalis vainikavo ir oficialiai įprasmino mano karjerą. Galiu pasidžiaugti, kad esu tarp medalininkų, tarp žmonių, kurie yra per karjerą iškovoję Europos ar pasaulio čempionato medalius.“
Nors žinia, kad B.Virbalytei atiteks Europos čempionato bronza, nuvilnijo dar gegužę, o oficialiai buvo patvirtinta rugsėjį, sportininkė tikina, kad galutinai akmuo nuo jos pečių nusirito tik medaliui sužibus jai ant kaklo.
„Netgi tada, kai pavasarį gavome oficialią žinią, kad tikrai esu Europos čempionato prizininkė, vis tiek būdavo, kad karts nuo karto patikrinu, ar pakeisti varžybų protokolai ir pan., nes vis dar neturėjau jokio įrodymo. Po to atėjo Europos lengvosios atletikos federacijos raštas, kad aš tikrai oficialiai bronzos medalio laimėtoja, bet dar neturėjau, ką pačiupinėti. Šiandien aš jau turiu šį gražų medalį“, – žvilgtelėjo žemyn Europos čempionato prizininkė.
Tiesa, B.Virbalytei atiteko kitoks medalis nei tie, kuriuos gavo čempionato prizininkės 2018 metais. Priešingai negu nustačius dopingo atvejus olimpinėse žaidynėse, kai originalūs medaliai susigrąžinami iš prizininkų, o procesas užtrunka, šiuo atveju B.Virbalytei buvo pagamintas specialus medalis – apvalus ir labiau įprastas, o ne trikampės formos, kokius gavo 2018 m. pirmenybių nugalėtojai.
„Jis nėra toks, koks buvo Berlyne – ten sportininkai gavo kitokio dizaino medalius. Europos lengvosios atletikos federacija atsiprašė, kad negalės užtikrinti tokio paties medalio pagaminimo. Tai buvo mažytis nusivylimas, bet ne tai svarbu, kaip jis atrodo. Ant bronzos medalio išgraviruota mano pavardė, mano pasiektas rezultatas ir tai yra svarbiausia. Šiandien buvo tas momentas, kai pagaliau patikėjau, kad esu Europos čempionato prizininkė“, – džiaugėsi alytiškė.
Ji buvo nusiteikusi medalio laukti dar ilgiau – bent jau taip manė po pokalbio su Austra Skujyte, kuri taip pat yra išgyvenusi panašią situaciją, kuomet tik po daugelio metų atgavo Londono olimpinėse žaidynėse laimėtą medalį.
Simboliška, jog legendinė Lietuvos lengvaatletė savo akimis stebėjo ir jautrią B.Virbalytės ceremoniją penktadienį, lygiai taip pat, kaip ir B.Virbalytė išvydo A.Skujytės emocingą momentą 2018 m. gruodį.
„Gyvai stebėjau, kaip Austra gavo medalį. Atsimenu tą momentą. Austros paklausiau tik to, kiek užtruks, kol aš gausiu tą medalį. Kai ji pasakė, kad nuo to momento, kai sužinojo, olimpinio medalio laukė dvejus metus, aš nusiteikiau laukti pakankamai ilgai, – atskleidė B.Virbalytė. – Mano medalis atkeliavo kur kas anksčiau, bet Austra greičiausiai gavo tikrąjį medalį, kuris buvo susigrąžintas, o aš gavau kitą medalį, dėl to procesas buvo trumpesnis. Bet tikrai su Austra pasikalbėjome ne kartą, ji sakė, kad „smagu, jog tas medalis bus tavo rankose“. Beprotiškai smagus momentas, džiugu, kad galiu juo džiaugtis su geriausiais šalies lengvaatlečiais.“
Prieš padėdama medalį į lentyną, B.Virbalytė pirmiausia nori jį parodyti visiems, kurie prisidėjo prie jos didžiausio karjeros triumfo.
„Tik vakar keliaudama iš Australijos pagalvojau, kaip ir kur jis atsidurs. Namuose yra visas trofėjų kambarys, kur yra beprotiškai daug trofėjų, medalių ir apdovanojimų, bet tikrai norėsiu skirti išskirtinę vietą šiam medaliui. Nežinau, kur konkrečiai, bet dabar svarbiausia, kad tą medalį parodyčiau visiems, kurie buvo mano kelyje, nes tikrai daug kas prisidėjo, daug žmonių nenustojo tikėti ir manimi, ir šiuo procesu, kuris truko 7 metus. Sportas yra vieta, kur negali būti melo, apgaulės, viskas turi būti iškovota sunkiu darbu“, – teigė sportininkė.
Ji dar prieš pusmetį atviravo apie nutrūkusią draugystę su A.Drahotova. Dabar B.Virbalytė atskleidė, kad vis dar neatsidarė čekės pastarųjų žinučių, nors kadaise itin gerai sutarė su talentinga sportininke.
„Turiu prisipažinti, kad nesu atidariusi kelių pastarųjų jos žinučių. Nežinau, ar tai kažkada padarysiu. Tai yra tiesiog per skaudu, – pripažino ėjikė. – Labai gaila dėl tokio vingio šioje istorijoje. Atrodo, kad jei tai būtų bet kuri kita sportininkė, man nebūtų taip skaudu. Bet kai tau tai yra artimas žmogus ir tu matei, su kokiomis problemomis ji susiduria, turėjai tam tikrų įtarimų, bet nežinojai, kaip apie tai pradėti kalbėti, tai... Anežka man siuntė ne vieną žinutę, bet man buvo per skaudu jas atsidaryti. Aš praradau vienintelį momentą, kai galėjau pasidžiaugti, kad esu Europos čempionato prizininkė ir dabar šiuo momentu turiu džiaugtis tik po 7 metų.“
Turiu prisipažinti, kad nesu atidariusi kelių pastarųjų jos žinučių. Nežinau, ar tai kažkada padarysiu. Tai yra tiesiog per skaudu.
B.Virbalytė atskleidė, kad nei M.Perez, nei A.Palmisano, kurios ją aplenkė Berlyne, sveikinimų nesulaukė, bet matė ėjikų bendruomenės reakcijos socialiniuose tinkluose:
„Nesulaukiau. Apskritai turbūt labai sunku sportinio ėjimo bendruomenei apie tai kalbėti. Esame kaip šeima, esame pakankamai uždari ir labai gerai vieni kitus pažįstame. Per daug nenorėjau plėtoti tos temos. Jeigu būdavau užklausiama, kaip jaučiuosi dėl istorijos su Anežka, tai atsakydavau trumpai, bet nenorėjau to plėtoti. Turbūt visiems skaudu, kad sportininkė, kuri buvo projektuojama kaip ateities žvaigždė ir galima olimpinė čempionė, vis dėlto pasirinko arba jai buvo primestas draudžiamas kelias. Iki šiol bandau tikėti ar teisinti ją, kad tai buvo trenerio kaltė, bet mes turbūt niekada nesužinosime.
Bet tikrai matau visų ėjikų širdeles ant mano įrašų „Facebook“, komentarus, kaip jie džiaugiasi. Tik skaudu, kad mūsų šeimos narė medalį iškovojo neteisėtai.“
