Pirmąją užėmė jo bičiulis 32-ejų olimpinis ir dukart pasaulio čempionas švedas Danielis Stahlis, kurį A.Gudžius ir prikvietė pirmą sykį atvykti į Lietuvą.
„Išsipildė mano svajonė. Svajojau apie tokias varžybas Lietuvoje“, – teigė 2017-ųjų pasaulio ir 2018-ųjų Europos čempionas.
Trečiadienio vakarą Dariaus ir Girėno stadione surengtos „World Athletics“ bronzinio lygio „Cosma Cup“ varžybos buvo pirmosios tokio rango kada nors vykusios mūsų šalyje.
„Apgailestauju, kad dar pora atletų negalėjo atvykti, kurie buvo suplanavę tai padaryti. Islandas (Gudni Valuras) Gudnasonas prieš kelias dienas patyrė traumą, o kodėl nebeatvyko kolumbietis (Mauricio) Ortega aš kol kas nežinau. Varžybos galėjo būti dar gražesnės, bet, manau, ir dabar jas tikrai papuošėme su tokiais rezultatais. Aš irgi šiek tiek prisidėjau, – šypsojosi 34-erių disko metimo galiūnas.
– Įvertinus sąlygas, tą vėją ir vėsą – rezultatai tikrai aukščiausio lygio. Džiaugiuosi, kad šios varžybos pagaliau įvyko ir tikiuosi, kad jos tik kartosis bei atneš dar daugiau aukščiausio lygio sporto į Lietuvą.“
Suprasti akimirksniu
- Vyrų disko metimo varžybų nugalėtoju tapęs D.Stahlis geriausiu bandymu fiksavo 67,70 m rezultatą.
- A.Gudžiaus diskas toliausiai skriejo 66,41 m, o trečią ir ketvirtą vietas užėmė asmeninius sezono rekordus gerinę rumunas Alinas Alexandru Firfirica (66,36 m) bei Martynas Alekna (66,03 m).
– D.Stahlis neslėpė, kad į Lietuvą pirmą sykį gyvenime atvyko būtent jūsų kvietimu. Aktyviai prisidėjote prie organizavimo? Kvietimų?
– Oi, ne, tikrai ne (šypsosi). Nesu nei šių varžybų direktorius, nei organizatorius. Tiesiog priklausau šiam klubui „Cosma“. Gal tik tas mano draugiškas santykis su Danieliu padėjo tas duris atverti ir padaryti taip, kad jis čia atvyktų, bet visa kita – ne mano, o „Cosma“ nuopelnai.
– Jūsų bičiulis D.Stahlis negailėjo jums gražių žodžių. Vadino jus ir linksmuoliu, ir stipruoliu – ką galite pasakyti apie jį? Kada užsimezgė šis jūsų ryšys?
– Viskas prasidėjo gal nuo kokių 2013 metų, kai susitikome pirmus sykius disko metimo sektoriuje. Nors buvome pažįstame ir iš dar anksčiau, jis tuomet dar stumdė rutulį. Taip ir augome kartu.
Manau, abu turime labai, labai geras karjeras. Savo pasiekimais pasaulyje tikrai esame labiau žinomi nei Lietuvoje (juokiasi).
Tas ryšys tarp mūsų yra kažkas tokio. Stadione esame ne tik sportininkai. Į mus žmonėms irgi įdomu turi būti žiūrėti. Paleidžiame kartais tas emocijas – ir žiūrovams tuomet smagiau, ir mums patiems įtampa nusiima varžybų metu. Kaip ir šiandien. Pasikalbėjome, kad taip – tai varžybos, bet jos vis tiek tokios draugiškos. Manau, tai turėjo matytis sektoriuje. Nebuvo priešiškumo, visi palaikėme vieni kitus.
Sulaukiau tikrai labai daug Danielio palaikymo, nes man šiandien tikrai buvo labai sunku. Jam – irgi sudėtingos sąlygos. Matėte, kokie rezultatai... Stabilumo nebuvo ir pas kitus vyrus. Reikėjo adaptuotis. Bet tas palaikymas, įtampos nuėmimas ir leidžia pasiekti tuos rezultatus. Kartais, kai būna sunku, ne tavo diena – spaudi save, dar spaudžia ir konkurentai, tuomet gali visai sudegti. Šiandien buvo visai kitaip.
Labai džiaugiuosi, kad keturi metikai numetė toliau nei 66 metrus. Aišku, neparodėme visko, ką galime geriausio, bet tam dar ir ne laikas. Svarbiausias laikas bus Tokijuje, pasaulio čempionate rudenį. Manau, visus šiuos keturis stipriausius pamatysite ir Japonijoje.
– Tad negaila Danieliui užleisti tą pirmąją vietą namų kieme?
– Jeigu tai privers jį čia atvažiuoti dažniau, tuomet – ne (juokiasi).
– Gal sulaukėte ir atgalinio kvietimo vykti į Švediją?
– Į Švediją mane kviečia kasmet. Šiemet atsisakiau, nes mano sveikatos būklė yra tokia, kokia yra. Stengiausi daugiau dalyvauti varžybose Lietuvoje, vengti kelionių, skrydžių. Pirmas varžybas užsienyje turėsiu birželio pabaigoje, kai atstovausiu Lietuvai Europos komandiniame čempionate Madride (jame Lietuva pirmą sykį istorijoje varžysis aukščiausioje grupėje, – past.).
Kad ir ta operacija padaryta, esu sutvarkytas ir, kaip matome, rezultatai po truputį juda – matysime, kaip man ten bus su tomis kelionėmis. Šiandien esu visai patenkintas. Įvertinčiau septynetu. Džiaugiuosi progresu, kuris vyksta, nes galėjo būti žymiai blogiau. Aišku, visada norisi, kad būtų geriau. To ir sieksiu.
– Komandinis čempionatas Lietuvai bus istorinis. Pirmą sykį mūsų šalies lengvaatlečiai varžysis tokiame lygyje...
– Labai smagu, kad mums pavyko pakilti į tą aukščiausią lygą. Aišku, daug šansų, kad mes joje gal ir neišsilaikysime, bet mūsų komanda padarys viską, kas tik įmanoma, kad ten ir liktume. Jei ir iškrisime, tai kitą kartą grįšime atgal!
Kai kurie sportininkai ruošiasi pasaulio čempionatui, bet tikiuosi, kad jie supranta, jog komandinis Europos čempionatas mums, kaip mažai šaliai, yra ne ką prastesnės varžybos. Mano, kaip kapitono, žinutė būtų raginimas visiems atiduoti visas jėgas. Aš darysiu tą patį.
– Pastaraisiais metais jus stabdo traumos, užsiminėte ir apie artėjančią karjeros pabaigą, ar dar jaučiate tuos virpuliukus žengdamas į sektorių?
– Tik tai mane ir varo į priekį. Šiandien buvo tokios oro sąlygos, kad nedaryčiau treniruotės... Pasaugočiau savo kūnelį (juokiasi), nors ir koks jis didelis būtų. Varžybose dalyvauji kartu su kitais, šiandien buvo ir Danielis – mes visada stumiam vienas kitą į priekį. Taip esame pasiekę tuos asmeninius rekordus, stadionų rekordus ir medalius. Jo buvimas čia tikrai prisidėjo prie mano rezultato. Esu dėl to dėkingas ir džiaugiuosi, kad aš dar galiu mėtyti.
Kol kas visa savijauta rodo, kad kuo tolyn – tuo geryn. Tikiuosi, kad šis sezonas dar bus toks atsigavimo, bet viliuosi, jog kitas bus geresnis, o po to jau mąstysime, ką čia daryti... Ar dar likti? Ar jau atsisveikinti su gerbėjais ir eiti žiūrėti, kaip jaunimas auga (šypsosi).
– D.Stahlis prasitarė, kad susitiksite vakarienei. Pristatysite lietuvišką virtuvę? Kugelį, cepelinus, kažką tradicinio?
– Ne... Kugelis ir cepelinai nelabai sportiškas maistas (juokiasi). Ne paskutinės varžybos šiame sezone. Tikrai surasime, ką nuveikti. Aišku, nereikia įsivaizduoti, kad kažką grandiozinio – tiesiog draugiškai, sportiškai pavakarieniausime, pasidalinsime įspūdžiais, seniai matėmės, pabendrausime. Ketvirtadienio rytą jo laukia kelionė, o savaitgalį – vėl varžybos. Manęs irgi laukia treniruotės.
Pakalbėsim, pasidalinsim įžvalgomis, jausmais. Ir jis džiaugiasi čia atvykęs, ir aš džiaugiuosi. Manau, ir žiūrovams tai buvo gera proga prisiliesti prie tos olimpinės dvasios, nes varžėsi aukščiausio lygio atletai. Tikiuosi, kad tas gerbėjų būrys tik augs.
