Dvi teniso legendos spaudė vienas kito ranką Vilniuje saulėtą penktadienio vakarą.
Lietuvoje tenisą išpopuliarinęs Ričardas Berankis savo karjeros atsisveikinimo mačui pakvietė atvykti buvusį varžovą Jo Wilfriedą Tsongą, kuris buvo užkopęs į Nr.5 poziciją tarp geriausių pasaulyje.
Lietuvos ir Prancūzijos teniso legendos sužais tarpusavyje šeštadienį SEB arenoje.
Bilietai į 1,3 tūkst. vietų turinčią areną buvo išpirkti greitai. Tikėtina, kad šeštadienį nuo 16 val. prasidėsiančiame mače bus ir rimto žaidimo, ir šou elementų, ir emocijų.
R.Berankiui – dėl atsisveikinimo prie savų žiūrovų, kurie neturėjo ypač daug progų regėti gyvai 17 metų geriausiu Lietuvos tenisininku buvusio vilniečio dėl jo daugybės kelionių po užsienio turnyrus.
- Buvęs jaunimo „Grand Slam“ turnyro Niujorke čempionas nuo 2007 metų sukosi teniso profesionalų pasaulyje, ten pasiekęs tiek daug įsimintinų pergalių bei pakilęs į 50 poziciją 2016 metais – taip aukštai nebuvo pakilęs joks Lietuvos tenisininkas.
- Lietuvos rinktinės sudėtyje Daviso taurės varžybose sužaidęs net 62 mačus, iš kurių 45 laimėjo (įskaitant dvejetų varžybas), R.Berankis daug metų nešė komandą ant savo pečių.
- Tarp R.Berankio įveiktų varžovų tokios žvaigždės kaip Milošas Raoničius, Davidas Nalbandianas, Daniilas Medvedevas, Stefanos Tsitsipas ir kiti.
Ten jis susidraugavo su J.W.Tsonga.
188 cm ūgio prancūzas iš Le Mano ne tik dėl išvaizdos panašumo buvo vadinamas Ali arba teniso Muhammadu Ali.
Kaip ir bokso legenda, tai J.W.Tsonga buvo staigesnis ir vikresnis nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, bei gebėjo išnaudoti savo jėgą ir greitį aikštyne.
Emigranto iš Kongo ir prancūzės šeimoje gimęs J.W.Tsonga irgi atsispyrė nuo „U.S. Open“ jaunimo čempiono titulo, o vėliau tapo vienu geriausių pasaulyje, nors žaidė tuo metu, kai tenise dominavo šveicaras Rogeris Federeris, ispanas Rafaelis Nadalis, serbas Novakas Džokovičius ir škotas Andy Murray.
J.Tsonga tapo vienu iš trijų tenisininkų, kurie įveikė visus keturis šio legendinio ketverto žaidėjus, o pats laimėjo 18 ATP titulų, pasiekė „Australia Open“ finalą.
ATP reitinge iki 5-osios vietos užkopęs J.W.Tsonga įsiminė ne tik žaidimu, bet ir charizmatišku charakteriu.
Tai galima justi ir Vilniuje, kur 40-metis prancūzas atvyko dėl R.Berankio ir mačo išvakarėse SEB teniso arenoje sustojo pasikalbėti apie įvairius dalykus.
– Jo, kokie pirmieji įspūdžiai Lietuvoje?
– Esu pirmą kartą Vilniuje, geras metas atvykti, nes pagerbsime Ričardą.
Daug metų susitikdavome teniso varžybose, atsirado geras ryšys. Jis buvo vienas labiausiai atsidavusių.
Nevisada viskas būna apie žaidimo lygį, bet ir apie taip, kaip tampi savo šalies čempionu. Manau, kad jam sekėsi tikrai gerai, tad man buvo malonumas atvykti čia jo paskutiniam mačui.
Bus įdomu ir susipažinti su miestu ir žmonėmis.
– Ar nustebote, sulaukęs kvietimo?
– Taip, šiek tiek. Bet tuo pačiu, kaip sakiau, turėjome gerą ryšį.
Dabar galbūt ir nesu tokio pat lygio, kaip anksčiau, bet matysime rytoj (šypsosi). Palaikau sportinę formą ir tikiu, kad parodysime gražų žaidimą šeštadienį.
– Ar kaip nors ruošiatės šiam mačui?
– Kai baigi žaisti tenisą, turi likti geros savijautos. Vis tik prisideda keli kilogramai, tad man buvo svarbu palaikyti sportinę formą, aš vis dar žaidžiu tenisą, taip pat žaidžiu padelį bei futbolą viename vietos klube.
– Kiek svarbūs yra atsisveikinimo mačai tenise?
– Manau, kad svarbu, nes būna sunku sustoti. Lyginant su kitais žmonėmis, mes įprantame visą laiką keliauti, skirti visas jėgas aikštynuose. Tai mielas darbas, bet ir labai sunkus.
Kai baigi karjerą, jos momentai vis dar sukasi galvoje, o kartais atplūsta nostalgija, nes viskas buvo taip gražu, o dabar tai baigiasi.
Manau, kad svarbu pasakyti „viso gero“ visiems, kad galėtum keliauti toliau.
– Pats profesionalo kelyje buvote 17 metų, o dabar ketvirti, kai gyvenate kitokį gyvenimą. Koks jis dabar?
– Man jis labai gražus. Aš turiu šeimą, tris vaikus, tad rūpinuosi jais.
Pirmieji dveji metai nebuvo lengvi, man buvo sunku pamiršti tenisą.
Tačiau dabar viskas gerai. Aš dalyvauju teniso ir padelio centro veikloje, mes turime akademiją, apie šimtą žaidėjų. Tad vis dar kažkiek esu tenise. Manau, kad tai mane išgelbėjo.
– Šeštadienį mačas bus draugiškas?
– Nebūna draugiškų mačų (juokiasi, red.). Kol esame aikštyne, visi norime būti čempionais, suteikti žiūrovams ir vaikams gerą pavyzdį, geras emocijas. Tad ir norėsiu suteikti gerų įspūdžių aikštėje, o galiausiai paspausti ranką Ričardui ir po visko kartu išgerti.
– Gal per rungtynes ir patrauksite vienas kitą per dantį?
– Nesu pratęs to daryti. Tenise vertybės yra svarbios.
Nes gali sekmadienį laimėti prieš vieną žaidėją, o pirmadienį susitikus kitame turnyre tam pačiam pralaimėti. Tenisas nėra apie traukimą per dantį, bet apie aukštą lygį, apie didžiausias pastangas.
– Kokie jūsų prisiminimai iš žaidimo su Ričardu Berankiu?
– Taip, aš pamenu, kad žaidėme Vimbldone. Nežinau, ar liko geri prisiminimai jam (šypsosi žiūrėdamas į toliau stovinį R.Berankį).
- 2019 metais Vimbldono turnyre R.Berankis nusileido J.W.Tsongai po trijų setų kovos 7:6; 6:3; 6:3..
Mes nesusitikdavome dažnai aikštyne, bet jau vien tai, kad gyvenome tokį pat gyvenimą reiškia daug – turėsime apie ką pasikalbėti.
– Ar vis dar pasižymite tuo forehand smūgiu?
– Nežinau, sakyčiau, kad nebe tokį. Judėjimas gal panašus, bet smūgis galbūt mažesnio greičio. Tačiau man vis dar patinka pabūti aikštyne ir pažaisti.
– Kokie atsiminimai apie jūsų paties paskutinį mačą?
– Buvo liūdnas momentas. Žmonėms tai buvo jausminga, viskas vyko „Rolland Garros“ , bet man buvo sunkus momentas, gal vienas sunkiausių karjeroje.
Tenisas man gyvenime suteikė viską, tad atsisveikinti buvo nelengva. Tikiuosi, kad Ričardas galės labiau pasimėgauti.
– Prancūzijos tenisas labai pakilęs, turite 10 žaidėjų pirmajame šimtuke. Kaip paaiškinate tokį pajėgumą?
– Rengiame „Rolland Garros“, Prancūzijos teniso federacija yra didelė, turime daug patirties, tenisą lanko labai daug vaikų – berniukų ir mergaičių. Mes padedame jiems augti, dar išvysite juos.
Jei jūs turėtumėte tiek tenisą lankančių vaikų, ir pas jus būtų daugiau gerų žaidėjų.
– Sakėte, kad jūsų didžiausias vaidmuo būti tėvu, bet gal turite planą ateičiai, ką norėsite veikti? Galbūt tapti treneriu?
– Kodėl gi ne? Aš neuždarau durų. Aš myliu tenisą, man patinka būti su jaunimu. Galbūt vieną dieną tapsiu treneriu, tikru treneriu. Šiuo metu bandau būti treneriu mano šeimai. Kai mano vaikai bus didesni, galėsiu iškeliauti toliau ir išbandyti kitokią karjerą.
– Per savo karjerą esate įveikęs didžiausias teniso žvaigždes: Roger Federerį, Rafaelį Nadalį, Novaką Džokovičių, Andy Murray. Kuris buvo stipriausias?
– Man sunkiausia būdavo su A.Murray. Manau, kad pralaimėjau jam apie 18 kartų, o laimėjau tik du. Man su juo būdavo sudėtingiausia. Prieš turnyrus nenorėdavau, kad burtai mus suvestų (juokiasi).
- R.Federeris ir N.Džokovičius nuo J.W.Tsongos smūgių krito po 6 kartus, R.Nadalis – 4, A. Murray – 2.
.Dėl kitų viskas buvo paprasčiau – žinodavau, kad galbūt jie mane ir įveiks, bet ir aš bent turėsiu šansą nugalėti. Tačiau su A.Murray būdavo prasčiau.
Tai – natūralu. Tenise daug lemia varžovas. Kartais net geras žaidėjas gali sutikti neparankų varžovą, net jei šio reitingas žemesnis.
– Kodėl su A.Murray žaisti būdavo taip sunku?
– Nes jis atremdavo mano smūgius. Aš pasižymėjau stipriu padavimu, bet jis vis sugebėdavo gerai atmušti. Man patikdavo žaisti skirtingais būdais, bet jam viskas tikdavo vis tiek. Visada būdavo sunku.
– O koks jūsų akimis buvo Ričardas Berankis?
– Man jis visada buvo stabilus. Jis nėra dviejų metrų ūgio, bet ties galine linija žaisdavo labai gerai. Tai aš pamenu iš senų laikų, bet šeštadienį į bus nauja istorija (šypsosi).
