Sekite 15min Google
Su 31–erių metų saugu sutarėme susitikti kavinukėje Kaune, prie pat Laisvės alėjos. Įvykdžius derybas dėl laikinų mainų pavyko gauti atokesnį staliuką, prie kurio nesigirdėjo ausinukais ir kompiuteriais apsiginklavusių studentų klaviatūrų tarškėjimo – beliko sulaukti pašnekovo.
Ramiam ir atsipalaidavusiam, į paprastą megztinį tądien įšokusiam V.Slivkai tai – viena jaukiausių Kauno kavinių. Joje aiškiai girdisi tylus futbolininko balsas ir ryškėja platus jo akiratis.
V.Slivkai gyvenimas visda buvo daug daugiau nei futbolas, o mėgstamas žaidimas suteikė galimybę gauti begalę įvairių patirčių ir pažinčių su įvairių šalių kultūromos.
Besiruošiant pokalbiui buvo neįmanoma neatkreipti dėmesio į įrašus, kuriuose saugas dalijosi akimirkomis iš žaidimo Japonijos miesto Tosos klube „Sagan“. Greitai tapo akivaizdu, kad patirtys šioje šalyje V.Slivkai buvo labai svarbios, tad niežėjo išsiaiškinti – dėl ko.
Žinoma, paminėjimo vertos ir kitos saugo karjeros stotelės. Turino „Juventus“, Edinburgo „Hibernian“, o dabar ir etapas „Kauno Žalgiryje“, kurio metu įmušti du gyvybiškai svarbūs įvarčiai rungtynėse su Kosovo „Drita“ klubu, padėję iškovoti teisę žaisti UEFA Konferencijų lygoje, laimėta LFF taurė bei, likus tik dviems turams, užtikrintai užimama pirma vieta Toplygos turnyrinėje lentelėje.
Kai atvyko V.Slivka ir buvo aptarta jauki kavinės atmosfera, atėjo laikas pabandyti per 45 minutes aptarti 13–os metų patirtį žaidžiant profesionaliose lygose visame pasaulyje, prisitaikymo procesus sugrįžus į Lietuvą ir nei kiek su futbolu nesusijusius dalykus: muziką, knygas, Japoniją.
– Vykintai, kaip Jums pirmieji metai Lietuvoje po tiek laiko praleisto užsienyje?
– Neblogai, neturėjau didelių lūkesčių, bet faina. Aš nesu žaidęs Lietuvoje ir padėtį žinojau tik iš įvairių pasakojimų bei to, kiek pats stebėjau lietuvišką futbolą. Smagu – komandai sekasi gerai, tas irgi smarkiai prisideda prie atmosferos.
– Lūkesčių neturėjote futbolo lygiui ar pačiai aplinkai?
– Aplinkai, organizaciniams dalykams. Vis vien, žiūri rungtynes per televizorių ir matai, kad stadionai pustuščiai, bet šiais metais jaučiasi didesnis susidomėjimas, ypač, kai į Vilniaus „Žalgirį“ atėjo Andrius Tapinas ir Tadas Burgaila – jie įnešė daugiau dramos. Gal dėl to viskas dabar ir toliau kils į viršų.
– Atvykote be lūkesčių, o ar dabar esate patenkintas savo situacija?
– Aš atvykau į komandą laikotarpiu, kai dėl visko kovojome – patekimo į Europos turnyrus, LFF taurės, Toplygoje niekas dar nebuvo aišku. Tai kol kas viskas tikrai neblogai, aišku smagu būtų laimėti šeštadienį („Kauno Žalgiris“ Toplygoje žais prieš Kauno r. „Hegelmann“, – red.past.).
- Iki Toplygos sezono pabaigos liko du turai. „Kauno Žalgirio“ laukia susitikimai su „Hegelmann“ ir Vilniaus r. „TransINVEST“.
- Viena pergalė per likusius du susitikimus kauniečiams garantuotų Lietuvos čempionų titulą. Net ir abejas rungtynes užbaigus lygiosiomis, 57 taškų pakaktų auksui.
- Jei „Kauno Žalgiris“ per likusius susitikimus surinktų tik vieną tašką ir finišuotų su 56 taškais, o „Sūduva“, laimėtų abu mačus čempioną tektų išaiškinti papildomose rungtynėse.
Labai smagu, kai sekasi, nes praeitose komandose, nuo pat „Juventus“ laikų, pirmąkart žaidžiu ekipoje, kuri laikoma favoritais. Pastarieji metai buvo tokie, kur reikėjo daug kovoti dėl išlikimo, tose komandose buvo visiškai kitoks klimatas.
– Pastarosios kovos dėl išlikimo vyko Japonijos lygoje?
– Taip. Prieš porą metų aš pasirašiau kontraktą su Tosu „Sagan“ klubu, į klubą atvykau sezono viduryje, tada kovojome dėl išlikimo aukščiausioje Japonijos lygoje, bet iškritom. Aišku, kitais metais antrojoje lygoje buvome vieni pajėgiausių, bet nepakilome atgal.
– O kokia buvo Jūsų patirtis Japonijoje apskritai? Viename interviu minėjote, kad ten labai daug disciplinos, pagarbos.
– Taip, ten kitoks žmonių mėgavimasis futbolu. Aplinka labai disciplinuota, visada pirmoje vietoje yra komandos sėkmė ir mažiau vietos individualumui. Man labai patiko, norėčiau kažkada sugrįžti, gal pavyks.
– Japonija – mėgstamiausia šalis, kurioje teko žaisti?
– Negaliu taip išskirti. Kur tik žaidžiau, ten kažko išmokau, kažką įdomaus patyriau. Visur buvo labai skirtingi gyvenimo etapai, tai ypač pasimato iš dabarties žiūrint atgal.
Kai išvažiavau iš Lietuvos, Italija buvo pirmas šokas. Lietuvoje augau su tėvais ir tada išvažiavau į šalį, kurios kalbos nemokėjau, o angliškai ten nelabai kas kalba, nebent komandos draugai.
Tada pirmąkart ryškiai pasikeitė gyvenimo ritmas – staiga tapau profesionaliu futbolininku, treniravausi kiekvieną dieną po daug valandų.
O Japonijoje irgi buvo viskas kitaip. Labai įdomus etapas.
– Tad karjeros ir gyvenimo etapus skirstote pagal komandas, kuriose žaidėte?
– Tikriausiai taip. Teko pakeisti kelias komandas Italijoje, Graikijoje žaidžiau poroje komandų. Aišku, kadangi šalis ta pati, skirtumai buvo menkesni, bet vis tiek labai daug kas priklauso nuo komandos, kurioje žaidi.
– Iš disciplinuotosios Japonijos sugrįžote į Kauno „Žalgirį“ – dabartinis klubo treneris Željko Sopičius garsėja emocionalumu. Ar nebuvo didelio kultūrinio šoko iš ramios aplinkos persikelti į daug karštesnes aplinkybes?
– Ne, per karjerą esu turėjęs emocionalių trenerių, ir dar emocionalesnių nei Sopičius. Atvirkščiai, buvau pasiilgęs to europietiško futbolo klimato. Japonijoje tiesiog kitaip.
Ten futbolas žmonėms reiškia labai daug, ypač futbolininkams ir treneriams – tai visas jų gyvenimas. Apskritai, toje šalyje požiūris į darbą yra toks, kad darbas lygu gyvenimui. Dažnai su vienu iš komandos vertėjų juokaudavome, kad japonai, kai gauna laisvą dieną, nežino ką daryti, nori grįžti į darbą.
– Ar teko pamatyti daug nesveiko žmonių, dirbančių ofisuose (Japonijoje šie darbuotojai vadinami salarymen, – red.past.), santykio su darbu pavyzdžių?
– Ne itin, tas miestas, kuriame gyvenau, Japonijos mastais yra mažas miestelis, mus vadindavo provincija. Tosu aukščiausioje Japonijos futbolo lygoje buvo mažiausias miestas, o antrojoje lygoje buvo gal tik pora mažesnių klubų. Vienintelis artimas didelis miestas buvo Fukuoka.
Vienintelis santykis su tuo Japonijos fenomenu buvo per mano paskutinį vertėją klube. Jis su manimi būdavo visur, nes treneriai nekalbėjo angliškai – jo praeitas darbas buvo salaryman (atsidavęs biuro darbuotojas, – red.). Jis man pasakodavo, kiek jam tekdavo dirbti, toks krūvis man atrodė tiesiog absurdiškas.
– Ar kalbos barjeras neapsunkino komunikacijos su treneriais?
– Ne, buvo keista tik pačioje pradžioje. Per rungtynes pats supranti, ką reikia daryti, užtenka išgirsti pusę žodžio. Daug sunkiau būdavo su žaidėjais, kurie nei kiek nekalbėjo angliškai, pabosdavo nuolat griebtis vertėjo.
Apskritai, japonų komunikacija labai skiriasi nuo mūsų, europiečių. Pavyzdžiui, jie niekada tiesiai nesako „ne“, visada bando per aplinkui leisti suprasti, kad kažko daryti nereikėtų, nes tiesiai pasakyti yra nemandagu.
Po poros metų Japonijoje grįžus į Europą atrodė, kad čia visi labai nemandagūs (Juokiasi). Nors manome, kad Europoje mes skiriamės – šiauriečiai, pietiečiai. Bet, kai gyvenau Japonijoje, šie skirtumai nunyko, liko tiesiog europiečiai, nes skirtumas tarp įpročių yra tiesiog milžiniškas.
– Kaip vertinate savo žaidimą šį sezoną, sugrįžus į Lietuvą?
– Normaliai, visada galima geriau ar prasčiau. Bet kol kas komandoje viskas gerai, jeigu būčiau jaunesnis gal labiau žiūrėčiau į savo statistiką, bet dabar… Jeigu laimėsime nacionalinį čempionatą – bus geri metai.
– Ar be Toplygos laimėjimo turite kažkokių tikslų UEFA Konferencijų lygoje?
– Tikslas buvo išeiti į Konferencijų lygą, dabar norisi kuo geriau sužaisti. Bet žiūrint realistiškai, pagal varžovus, prieš kuriuos žaidžiame, jei seksis galime pasiekti geresnį rezultatą, bet bus sudėtinga.
Esame jaunas klubas – daug kur mokomės, daug klystame aikštėje ir už jos. Manau, kad tai yra tiesiog labai gera patirtis ateičiai, šiais metais kiek iškovosime taškų – tiek, bet pamatysime, ko trūksta ir kur reikia pasitempti.
Didžiausias Konferencijų lygos pliusas, nekalbant apie finansinę naudą, yra pačio klubo augimas. Nes sukantis tik Lietuvoje atrodo, kad viskas gerai – mes geriausi. Bet, pavyzdžiui, kai nuvažiuoji į Braitoną pamatai, kad ten – visomis prasmėmis kitas pasaulis. Žinoma, Lietuvoje tokio lygio atkartoti neįmanoma, bet galima daug išmokti ir tai yra neįkainojama patirtis klubui.
– O ko pats išmokote?
– Kai žaidi prieš stipresnes komandas išmoksti, kaip ateiti į rungtynes, labai aiškiai pamatai savo trūkumus. Prieš „Brighton“ neturėjome jokių šansų, prieš „Brann“ tikrai galėjome geriau. Tad po tokių rungtynių daug ką analizuoji, o kartais tokiose rungtynėse pamatai, kad kituose klubuose nėra kažkokio stebuklo – viską nulemia mažos detalės.
– Kaip rengiatės tokioms rungtynėms, ar turite kažkokių ritualų, mėgstamą priešrungtyninę muziką?
– Ne, daryti tokius dalykus nustojau jau seniai. Tiesiog stengiuosi teisingai pavalgyti, pailsėti. Tobulai pasiruošti neįmanoma, visada atrodys, kad kažko nepadarei.
Man atrodo seniau turėjau fantaziją, kad įmanoma pasiruošti tobulai, dabar jos nebeturiu ir žiūriu laisviau. Kažko trūksta, bet ką padarysi, viskas čiki. Tą supratau prieš porą metų, nežinau kaip tai paaiškinti.
– Tiesiog galvoje vieną dieną užsidegė lemputė?
– Ne, skaičiau, stebėjau save, savo elgesį. Išmokau būti su jauduliu, nepasitikėjimu, negatyviom emocijom. Bet rungtynės rungtynėms nelygios, būna, kad kartais jaudinuosi labiau.
Eilę metų prieš rungtynes turėjau problemų su miegu ir tas atimdavo nemažai jėgų. Bet tada priėmiau savo trūkumus ir nebesistengiau būti be jų. Kartais taip mąstyti vis dar sunku, nes mūsų sporte reikalaujama kuo mažiau klaidų ir įtrūkimų – norima tobulumo. Bet be trūkumų neįmanoma ir būtent jie mane veda toliau.
– Šiek tiek kitoks klausimas – prieš interviu peržvelgiau Jūsų socialinių medijų paskyras, daug kur šmėžuoja kanadiečių art roko grupės „Arcade Fire“ tekstai, vinilai, ar tai Jūsų mėgstamiausia grupė?
– Kažkada tikrai buvo, bet paskutiniai jų albumai man nepatiko. Seniau išgyvenau laikotarpį su jais, daug klausiau.
– O kokios muzikos klausote dabar?
– Priklauso nuo nuotaikos. Dabar mokausi japonų kalbos, tad bandau klausyti muzikos iš šios šalies. Japonijoje dar atradau grupę „The Smashing Pumpkins“ (amerikiečių alternatyvaus roko grupė, – red. past.), su žmona buvome jų koncerte Fukuokoje, dar mėgstu britų postpanko grupę „Idles“.
Bet visa muzika priklauso nuo dienos, o prieš rungtynes dažniausiai savo muzikos neklausau. Rūbinėje prieš rungtynes jos klausome bendrai, tad kai renkuosi muziką, noriu, kad ji tiktų visiems – „Idles“ nepaleisi.
– Kalbant apie rūbinę, koks Jūsų vaidmuo komandoje? Ar dėl patirties kiekio kartais jaučiatės mentoriumi?
– Čia turbūt reikėtų klausti mano kolegų, pats taip nesijaučiu. Lyderio vaidmenį pas mus labiau užpildo vartininkas Tomas Švedkauskas, jis – komandos senbuvis, kapitonas.
– Savo „Facebook“ paskyroje taip pat esate pasidalinęs straipsniu apie poetą Sigitą Gedą. Tad noriu paklausti, ką skaitote dabar?
– Pastaruosius porą metų skaitau daug dabartinių psichoanalizės mąstytojų. Visiems rekomenduoju Toddą McGowaną (JAV filosofas, egzistencialistas, – red. past.), ypač jo knygą „Embracing Alienation“. Skaitau Slavojų Žižeką (slovėnų filosofas, freudomarksistas, – red. past.). Kartais paskaitau ir grožinės literatūros, o šiuo metu skaitau Gario Stevensono (britų ekonomistas, – red. past.) „The Trading Game“.
Išvažiavus į Japoniją man ten buvo taip kitoniška, kad susitvarkyčiau pradėjau skaityti Deividą Graeberį (JAV antropologas, anarchizmo aktyvistas, – red. past.) ir kažkaip per tai atradau Žižeką, jo knygos yra vienos geriausių mano kada nors skaitytų. Po to atradau tinklalaidę „Why Theory“ (T.McGowano vedamoje tinklalaidėje aptarinėjama filosofija ir psichoanalitinė teorija, – red. past.) ir užšokau ant tokios bangos.
– Norėčiau dar paklausti apie grįžimą į Lietuvą. Viename interviu sakėte, kad Jūsų sprendimą nulėmę faktoriai buvo šeima ir rinktinė.
– Apie rinktinę aš sakiau interviu su „Kauno Žalgiriu“, ar ne? (Juokiasi) Nežinau kodėl dėl rinktinės tada pasakiau.
Tiesiog atsirado toks variantas, pradėjome su šeima svarstyti, tuo metu „Kauno Žalgiris“ buvo labai įdomioje situacijoje – kovojo dėl lygos titulo, pakeitė trenerį, laukė svarbios rungtynės Europoje.
Intrigavo žaidimas Lietuvoje, norėjau pasižiūrėti kokia čia situacija. Taip pat mano vaikams jau toks amžius, kur jie pradės eiti į mokyklą, o Lietuvoje tai būtų labai paprasta. Klubas parodė susidomėjimą ir priėmėme sprendimą.
– Ilgai svarstėte?
– Taip, iš pradžių mano atsakymas buvo „tikrai ne“. Bet paskui pradėjau mąstyti, kur dar važiuoti ir šis variantas pasirodė labai logiškas.
– Tame pačiame interviu sakėte, kad mėgstate žaisti kaip puolantysis saugas. Ar turėjote kažkokį dievaitį, pagal kurį formavote savo žaidimo stilių?
– Vieno išskirti negalėčiau, bet kai buvau mažas labai patiko Zinedine’as Zidane’as. Žaidžiant „Juventus“ visada žiūrėdavau į pirmosios komandos žaidėjus, patiko Kevinas de Bruyne.
– O nuo kokio amžiaus pradėjote žaisti futbolą?
– Pradėjau lankyti nuo 7–erių.
– Nuo pat pradžių žinojote, kad norite būti profesionalu?
– Ne, aš iš viso niekad negalvojau, kad būsiu profesionalus futbolininkas, bent iki tada, kai išskridau į Italiją. Mano laikais Lietuvoje visi jauni talentingesni futbolininkai išvažiuodavo į nacionalinę futbolo akademiją Kaune, ten treniruodavosi. Kažkada mane ten kvietė, bet aš atsisakiau, nes nesiejau savo ateities su futbolu – mokiausi geroje mokykloje ir futbolas buvo tiesiog būdas gerai praleisti laiką.
O kai gavau pasiūlymą iš „Juventus“ atsisakyti buvo neįmanoma ir po dešimt klasių, būdamas 16-os, išvažiavau – taip ir užkibau.
– Paskutinis klausimas – pirmadienį LKL krepšinio derbyje susitiks Vilniaus „Rytas“ ir Kauno „Žalgiris“. Ką palaikysite?
– Krepšiniu pastaruoju metu nelabai domiuosi. Mieliau pažiūriu futbolą – „Premier“, Škotijos lygą, šiaip seku komandas, kuriose žaidžiau.
Bet dėl derbio – privalau dabar palaikyti „Žalgirį“, jei neprivalėčiau – tada vis tiek nebent „Lietkabelį“ (Juokiasi).
– Ačiū už pokalbį.
Artimiausios FK „Kauno Žalgirio“ namų rungtynės UEFA Konferencijų lygoje, kuriose žais ir V.Slivka vyks lapkričio 26 dieną. Dariaus ir Girėno stadione Lietuvos čempionai priims Latvijos klubą „Riga FC“.
Bilietus į rungtynes galite įsigyti paspaudę ČIA.
