Būsimų olimpiečių kelią į Pjončiango žaidynes aktyviai stebi ir 1988-ųjų Kalgario olimpinių žaidynių čempionė slidininkė Vida Vencienė. Iš aktyvaus sporto jau pasitraukusi triskart olimpietė, šiuo metu einanti Lietuvos olimpinio komiteto sporto direkcijos vyriausiosios referentės pareigas, sako, kad galimybė dalyvauti olimpinėse žaidynėse yra kiekvieno atleto svajonė.
„Šiuo metu dėl vietų rinktinėje kovoja ir labai patyrę sportininkai, ir jaunesni kandidatai. Pasirengimas vyksta nenutrūkstamai, jau įvyko ir pirmieji startai. Tie, kurie baigiamuosiuose etapuose bus stipriausi, iškovos ir kelialapius į 2018 m. žiemos olimpines žaidynes“, – dėsto V.Vencienė.
Olimpinė čempionė sako, kad dalyvaudami pasaulio taurės varžybose lietuviai sykiu ruošiasi ir olimpiniam startui. Todėl dėl nelabai įspūdingai atrodančių rezultatų, kuriuos jie pademonstravo Švedijoje vykusiame pirmajame etape, nerimauti tikrai nereikėtų. Anot jos, olimpinėse žaidynėse sportininkai paprastai pasirodo geriau nei ankstesnėse varžybose.
Kalgaryje manęs niekas nevadino lietuve, mažai kas ir žinojo, kuriame pasaulio krašte yra toji Lietuva. Albervilyje viskas buvo kitaip...
„Svarbiausias mūsų tikslas yra olimpinės žaidynės. Tai supranta visi: ir sportininkai, ir treneriai, kurie neša didžiulę atsakomybę – paruošti savo auklėtinius olimpiniam startui“, – aiškina patyrusi sportininkė.
V.Vencienė pripažįsta, kad žiemos sportas Lietuvoje nėra labai populiarus, todėl ir siekti gerų rezultatų sportininkams yra pakankamai sunku.
„Olimpinės žaidynės – tai kiekvieno sportininko siekiamybė, aukščiausias tikslas. Galbūt jis neiškovos olimpinio aukso, bet labai svarbu ir tiesiog ten nuvažiuoti, pajusti tą ore tvyrančią olimpinę dvasią“, – pabrėžia olimpinė čempionė.
Startas po lietuviška vėliava mielesnis net už olimpinį auksą
V.Vencienė savo kolekcikoje turi 1988-ųjų Kalgario žaidynių aukso bei bronzos medalius. Tuomet vienintelė lietuvė SSRS rinktinėje išplėšė olimpinį auksą 10 kilometrų distancijoje, o 5 kilometrų lenktynėse liko trečia. Visgi atletė daug mieliau atsimena 1992 m. Albervilio ir 1994 m. Lilehamerio olimpines žaidynes, kuriose ant apdovanojimų pakylos užlipti nepavyko, tačiau pagaliau teko laimė apsivilkti sportinį kostiumą su užrašu „Lietuva“.
„Pamenu, kaip Kalgaryje iškovojus auksą, sovietų rinktinės vadovai neskubėjo manęs sveikinti. Komandos vadovybė ir treneriai man ranką paspaudė tik vėlai vakare, atsitiktinai susitikus, kai nebebuvo kitos išeities. Galbūt tas medalis buvo planuotas ne man“, – svarsto ji.
Kalgario žiemos olimpinės žaidynės V.Vencienei buvo paskutinės, kuriose jai teko varžytis po svetima vėliava. Olimpinė čempionė tapo ir pirmąja lietuve, pareiškusia toliau nebeatstovausianti sovietų rinktinei. Maža to, labai greitai olimpietė susilaukė dukros ir gyveno su mintimi, kad jos sportinė karjera jau baigėsi.
Viską pakeitė Lietuvos nepriklausomybės atgavimas. Atletė sulaukė pasiūlymo, kurio tiesiog negalėjo atsisakyti: atstovauti Lietuvai 1992-ųjų Albervilio olimpinėse žaidynėse.
Apie tai, kad turi galimybę startuoti po sava vėliava, ji sužinojo likus vos 4 mėnesiams iki pačių olimpinių žaidynių. Medalių niekas nežadėjo. Toks tikslas būtų buvęs per sunkiai įgyvendinamas, nes paprasčiausiai trūko pasirengimo. Tačiau sportininkę motyvavo galimybė bent kartą iššliuožti į trasą vilkint gimtosios šalies aprangą.
„Kokios skirtingos man buvo tos dvi olimpinės žaidynės! Kalgaryje manęs niekas nevadino lietuve, mažai kas ir žinojo, kuriame pasaulio krašte yra toji Lietuva. Albervilyje viskas buvo kitaip. Mes buvome laisvos šalies piliečiai. Iki tol niekada nedrįsau net pasvajoti, kad kada nors galėsiu atstovauti gimtajam kraštui“, – emocingai pasakoja V.Vencienė.
Albervilyje ji sėkmingiausiai pasirodė 15 kilometrų rungtyje, kurioje liko 11-ta. Po dvejų metų Lilihameryje olimpinė čempionė vėl stojo prie starto linijos. Šį sykį savo geriausią rezultatą ji pasiekė 30 kilometrų klasikiniu stiliumi varžybose, kuriose buvo 25-ta.
Lietuvos žiemos olimpiečių istorija – dokumentiniame filme
Artėjant Pjongčango žiemos olimpinėms žaidynėms, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) iniciatyva kuriamas trumpametražis dokumentinis filmas „100 metų nenuleidžiam rankų“. Penkių dalių istorija pasakos apie iškiliausias šalies žiemos sporto asmenybes. Iki žiemos olimpinių žaidynių pradžios žiūrovams kas mėnesį bus pristatoma po vieną dokumentinio filmo dalį, o prieš pat jų pradžią bus parodytas ir visas filmas.
2018 m. vasario mėnesį Pjongčange, Pietų Korėjoje, vyksiančiose žiemos olimpinėse turėtų varžytis apie 5 tūkst. sportininkų iš daugiau nei 100 šalių. Jiems bus išdalinti 102 medalių komplektai. Planuojama, jog Lietuvai jose atstovaus apie 10 LTeam sportininkų.
LTeam yra olimpinė Lietuvos rinktinė. Tai visos Lietuvos komanda, vienijanti stipriausius šalies sportininkus, iš viso apie 300 atletų. Olimpinę Lietuvos rinktinę simbolizuoja LTeam ženklas – ąžuolo lapas. Tai tautos vienybės, stiprumo, patriotiškumo simbolis.
Dokumentinio filmo „Jau 100 metų nenuleidžiame rankų“ dalis galite rasti LTeam „Facebook“ ir „Youtube“ paskyrose.
