Anterselvos stadiono pranešėjai paskelbė apie istorinę dieną Lietuvos biatlonui.
Pirmą kartą mūsų šalies moterų komanda startavo estafetės varžybose, bet olimpinis debiutas ir tuo pačiu paskutinis mūsų biatlonininkių pasirodymas trečiadienį paliko ir karčių įspūdžių.
Pirmajai startavusiai Juditai Traubaitei šįkart nesisekė šaudyti – skriejo 5 netaiklūs šūviai.
Iš 25 metų vilnietės estafetę perėmusi metais vyresnė Lidija Žurauskaitė buvo taikli gulint, bet jai teko sukti baudos ratą po netaiklių šūvių serijos stovint.
Trečia startavusi 40-metė Natalija Kočergina dar spėjo uždengti visus taikius stovint, bet paskutinėje – 20-ojoje vietoje žengusi Lietuvos komanda buvo aplenkta ratu lyderių, o tai reiškė varžybų pabaigą – Sarai Urumovai nebereikėjo startuoti.
Gaila dėl šūvių, bet dvi savaitės – smagios
„Nelengva kelionė buvo iki tol, kol užsitikrinome vietą šiame 20-uke, pavyko šį tikslą įgyvendinti pernai.
Gaila, kad šiandien taip susiklostė šaudymas. tai prasčiausia estafetė man per pastaruosius dvejus metus. Gaila, kad taip sukrito šiandien, – sakė J.Traubaitė. – Tačiau smagu, kad esame 20-uke. Yra daug pasaulio šalių, kurios neturi žaidynėse komandos.“
Ltok.lt ji teigė, kad šaudė be įtampos, bet kiek keitėsi oro sąlygos: „Gal lengvas vėjelis užėjo, kai dėjausi šovinius mačiau, kad vėliavėlė pakilo staiga, gal tai lėmė porą paskutinių šūvių.“
Šiose žaidynėse J.Traubaitė pasiekė geriausius rezultatus iš mūsų biatlono komandos moterų ketverto bei džiaugėsi nuolatiniu saviškių palaikymu – Italiją jau paliko žaidynių pradžioje ją palaikę mama, tėtis, sesė, bet dabar už ją sirgo teta ir dėdė, kiti giminaičiai ir pažįstami.
„Manau, kad reikia analizuoti, atkreipti dėmesį ką kitos šalys daro. Dabar Latvija ir Bulgarija važiuoja į priekį, nors prieš porą metų tos pačios sportininkės buvo visiškai tokio pat lygio, panašiai važiavo. Tikriausiai jų planas buvo orientuotas į olimpines žaidynes ir joms puikiai pavyko, – kalbėjo J.Traubaitė. – O man tai buvo gera patirtis, stiprios varžovės, geras palaikymas – daug gerų emocijų, labai daug lietuvių susirinko palaikyti, tarp jų šeimos narių ir draugų. Tikrai smagios dvi savaitės, buvo smagu atstovauti Lietuvai su tokiu palaikymu ir dar tokioje gražioje vietoje.“
„Atsiprašau už tokį rezultatą“
L.Žurauskaitė, prieš šešerius metus iš Rusijos į Lietuvą karjerą pasukusi biatlonininkė, kurios prosenelis buvo iš Prienų, liko nusivylusi.
Iš jos žaidynėse buvo treneris Ruslanas Nikitinas tikėjosi daugiausiai, bet ir asmeninėse varžybose, ir estafetėse 26 metų atletei iš Murmansko visiškai nesisekė.
„Aš labai atsiprašau už tuos baudos ratus. Bandžiau iš pradžių šliuožti greičiau, bet buvo suku išlaikyti vienodą tempą, – ltok.lt apgailestavo L.Žurauskaitė. – Bandžiau iš paskutiniųjų, dariau, ką galėjau, bet labai liūdna. Atsiprašau už tokį rezultatą.“
Rungčių apačioje likdavo ir N.Kočergina.
„Įspūdžiai liūdnoki. Norėjosi pabaigti estafetę ar perduoti komandos narei, bet atsilikimas buvo didelis. Dar turėjau vilčių, paskutinis šaudymas buvo geras, bet kol pašaudžiau, lyderės nuvažiavo, tad perduoti estafetės nebespėjau, – sakė N.Kočergina. – Einame per istoriją, bet ji pasikartoja – mus nuėmė, atsilikus ratu. Liūdna, bet kaip besukus čia visi stipriausi. Tarp stipriausių startuoti jau pasiekimas.“
Vyriausioji dar nekabina šautuvo
Visai biatlono rinktinei trūko ryškesnio rezultato žaidynėse.
Vyrų rinktinėje estafetėje antradienį užėmė 15 vietą, o asmeninėse varžybose aukščiausiai kilo Vytautas Strolia. Komandos lyderis buvo 19-as 20 km rungtyje.
N.Kočergina ragino jaunesnius kolegas nenuleisti rankų:
„Jei nauja karta bus atkakli ir darbšti, jei sieks tikslų, – sąlygos dabar idealios, federacija viską duoda, tik sportuok. Mūsų pradžios laikais buvo labai sunku, trūko inventoriaus, personalo, slidžių tepėjų. dabar tik sportuok, nekabink nosies – vieną dieną griūsi, bet kitą dieną jau gali būti lyderiu. Niekada nereikia nuleisti rankų, nes biatlonas visada nenuspėjamas.“
Po trumpo poilsio namuose mūsų biatlonininkai dar tęs sezoną, nes liko trys pasaulio taurės etapai, o paskui ir Lietuvos čempionatas.
„Tada, balandžio mėnesį tikriausiai spręsime, kas liks, kokie bus komandos tikslai, žiūrėsime ir planuosime savo ateitį kitam sezonui, – sakė N.Kočergina. – Man noro yra, bet viską lems kas liks komandoje, kas bus treneriais, kas bus prie federacijos vairo, kaip valstybė vertins mūsų rezultatus.
Aš visada „už“, bet ar federacijai to reikės, ar aš būsiu naudinga federacijai? Jei viskas gerai, tada bandysiu tęsti, padėti mūsų moterų komandai.“
