Prestižinėje kompanijoje Vašingtone dirbanti Viktorija Puodžiūtė neabejoja: žmonės čia Lietuvą žino – ir sostinę, ir Kubilių, ir kad iš krizės išlipom

Ikrauk.lt tęsia straipsnių ciklą, kurio metu pasakoja skaitytojams užsienyje laimę suradusių lietuvių sėkmės istorijas. Neteisingi stereotipai, jog lietuviai svetur vien juodus darbus dirba ir nešvariais darbeliais užsiima – tokį įvaizdį paneigia ir architektė Viktorija Puodžiūtė, laimingas dienas leidžianti Vašingtone, Jungtinėse Amerikos Valstijose., kur dirba vienoje didžiausių architektūros įmonių pasaulyje HOK, urbanistinio planavimo skyriuje. Čia mergina atlieka asistentės darbą.

Į užsienį – per konkursą

Iki šiol Viktorija užsienyje gyvenusi nėra – dalyvavo keliose mainų programose, tačiau visos jos buvo trumpalaikės. „Esu dalyvavusi Erasmus tarptautinių mainų programose. Vieną studijų semestrą praleidau besimokydama Turine, Italijoje, taip pat pagal Erasmus stažuočių programą bakalauro studijų metu tris vasaros mėnesius dirbau ir vėl Italijoje, nedidelėje architektūros studijoje Genujoje“, – pasakoja ji.

Vis dėlto Vašingtone ji apsistojusi jau nuo praėjusio spalio ir bus čia visus metus – vėlgi laimėjo konkursą, tad tikra emigrante savęs nevadina. „Aš turbūt esu iš tų žmonių, kurie stengiasi matyti kelis žingsnius į priekį, todėl rašydama baigiamąjį magistro darbą tuo pačiu metu dalyvavau atrankoje stažuotei JAV gauti. Laimėjusi stipendiją turėjau išsirinkti kelias architektūros įmones Amerikoje, viena jų buvo HOK. Mano koordinatoriai sukontaktavo su HOK atstovais, nusiuntė mano portfolio, vėliau vyko darbo pokalbis telefonu ir po poros mėnesių atsidūriau Vašingtone“, – prisimena ji.

„Labai norėjau pasisemti vertingos patirties užsienio kompanijoje, pasitaikė tokia galimybė – nedvejodama sutikau“, – pasakoja Viktorija. Pasibaigus stažuotei ji turės išpildyti įsipareigojimą – dvejus metus praleisti Lietuvoje.

Dirba su milžiniškais projektais

Dabar Viktorija yra asistentė, mokosi iš daug patirties turinčių architektų, jiems padeda su įvairiais, dažnai milžiniško mastelio projektais.

„Mano darbo diena prasideda 8.30 jungiant kompiuterį ir plikant puodelį kavos. Dažnai ir pusryčius darbe pavalgau, nes labai mėgstu rytais pamiegoti. Įsivažiavus prasideda darbai: dabar daugiausia dirbu su “urban design„ projektais. Vienas projektas yra dar tik gimstantis, tad tenka labai daug keisti, perplanuoti, permąstyti, kad visi – tiek klientai, tie miesto savivaldybės ir bendruomenių atstovai, tiek patys mes – būtumėm patenkinti. Tam, kad projektas būtų patvirtintas, tenka prie jo plušėti mėnesius ir tik tada prasideda tikrosios architektūros gimimas – su fasadais, patalpų planavimais ir panašiai. Kartais tenka ir 7 ryto į darbą ateiti, kartais darbo būna mažiau ir galiu patinginiauti arba pasimokyti dirbti naujomis kompiuterinėmis programomis“, – detaliai apie savo darbą pasakoja pašnekovė.

Neapsiėjo be sunkumų

Vis dėlto taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti, Viktorijai viskas nesiklostė – buvo ir sunkumų, kuriuos teko išspręsti. Didžiausias iš jų – būsto paieškos.

„Tik atskridusi glaudžiausi pas įvairius žmones, sutikusius priimti, kol radau savo kampelį. Vašingtone didžiulė nuomos paklausa, kainos kaip reikiant drasko širdį ir piniginę, o atėjęs apžiūrėti kambario jautiesi, lyg būsimi kambariokai tave į žmonas rinktųsi – su vienu būsimu (dabar jau buvusiu) kambarioku teko eiti į susitikimus tris kartus (lyg į pasimatymus!), kalbėtis valandomis, kol jis pagaliau nusprendė, kad jam visai tikčiau į kambariokes. O juokingiausia būna, kai į kambario apžiūras visus kandidatus sukviečia vienu metu: susirenka apie 10-15 žmonių į vieną mažytį kambarį ir bando kuo gražiau save pateikti, staiposi, maivosi iš paskutiniųjų, kad tik tą nelemtą kambarį gautų. Aš pati per keturis mėnesius pakeičiau 5 gyvenamąsias vietas“, – prisimena Viktorija.

Gerai, kad bent su darbu lengva: „Darbo pokalbis vyko telefonu dar man būnant Lietuvoje. Atvažiavusi po kelių dienų jau ėjau į ofisą ir iš karto pradėjau dirbti: iš pradžių mažesnius darbelius, o dabar jau ir pati nemažai atsakomybės turiu. Mano kolegos labai draugiški, stengėsi padėti, bendrauti – tad įsivažiavau pakankamai greitai ir didelio diskomforto nebuvo. Tačiau turėjo praeiti mėnuo kitas, kol pradėjau labiau pasitikėti savimi, laisviau bendrauti“, – atvirauja mergina.

Lietuvą pažįsta

Ir nors įprasta manyti, kad Lietuva žmonėms už Atlanto – nepažįstamas kampelis (juk net Europoje mus ne visi pažįsta!), Viktorija skuba paneigti ir šiuos stereotipus.

„Man smagiausia, kad Vašingtone žmonės apskritai žino Lietuvą. Net ir sostinę įvardija, apie Kubiliaus apdovanojimą primena, džiaugiasi, kad mes taip smagiai iš krizės išbridom. Žinoma, Sabonį ir Marčiulionį prisimena. Kadangi dažnai bendrauju su keliautojais – kuprinėtojais, išgirstu labai gražių atsiliepimų iš kelionių po Baltijos šalis – kokie malonūs ir draugiški yra lietuviai, paprasti, padedantys, mylintys savo šalį“, – šypsosi mergina.

Vis dėlto ir akmenų į lietuvių daržą amerikiečiai pamėto: „Vienas draugas sakė, kad lietuviams truputį trūksta drąsos bendraujant su nepažįstamais: jei sėdi vienas bare ar kavinėje, niekas neateis ir neužkalbins. O Amerikoje žmonėms vieni juokais tave kad ir gatvėje užkalbinti – jiems bendravimas su nepažįstamaisiais labai natūralus dalykas.“

Apibendrindama įspūdžius Viktorija konstatuoja: iš esmės Lietuva amerikiečiams yra neutrali šalis – nei kažką labai gero pasakysi, nei kažką blogo. „Čia kartais pasijaučiu netgi egzotiška – žmonės klausinėja, domisi. Kartais tiesiog iš mandagumo, kartais jiems iš tikrųjų įdomu. Visgi lietuviai Amerikoje tikrai neturi tokios reputacijos, kaip, tarkim, Britanijoje. Nėra čia mūsų gausiai suvažiavusių, dažniausiai pavieniui ar su šeimomis – dirbti, stažuotis, mokytis, tobulėti“, – tikina pašnekovė.

Lietuvos nepamiršta

Tačiau gyvendama, rodos, daugelio svajonių kampelyje – juk tiek filmų apie Vašingtoną pastatyta, tiek istorijų pripasakota – Viktorija Lietuvos nepamiršta.
 
„Žinoma, kad palaikau ryšį su Lietuva. Ir visada palaikysiu. Lietuvoje yra mano gyvenimas, kurį tiesiog esu laikinai palikusi. Dažnai susirašau si šeima, skambinu kiekvieną savaitgalį. Rašau laiškus ir žinutes draugams. Kiekvieną rytą paskaitau naujienas. Labai labai pasiilgstu šeimos ir draugų, lietuviškos kultūros, Vilniaus gatvių, teatro, žmonių tikrumo ir šaltibarščių“, – šypsosi Viktorija.


Sėkmingai gyveni užsienyje? Nori papasakoti savo istoriją? Pasidalink pasakojimu apie savo sėkmę svetur ikrauk.lt arba siųsk pasakojimą el.paštu ikrauk@15min.lt!