Sekite 15min Google
Jo istorija parodo, kad diskriminacija ne visada prasideda nuo atviro atstūmimo. Kartais ji formuojasi daug tyliau – nuo nenoro suprasti, pakartoti ar priimti žmogų tokį, koks jis yra.
Išmokti ne tylėti, o pasakyti
Pijus klausos aparatus nešioja nuo trejų metų. Šiandien jie – įprasta jo kasdienybės dalis, tačiau priprasti prie aplinkinių reakcijų buvo gerokai sunkiau nei prie pačių klausos aparatų, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Vaikinas pasakoja, kad su patyčiomis susidūrė jau pirmoje klasėje: „Jų buvo ir socialiniuose tinkluose, ir mokykloje, kartais kildavo net muštynių. Pasitaikydavo situacijų, kai kiti mane kuo nors apkaltindavo, o atrodydavo, kad klasiokai visada nekalti ir tik aš vienas kaltas. Skaudindavo ir įvairūs užgaulūs žodžiai. Nenoriu net visų jų kartoti.“
Iššūkių kildavo ir per pamokas. Pijui kartais prireikdavo daugiau laiko užduočiai suprasti ar papildomo paaiškinimo, tačiau daliai bendraklasių tai atrodė kaip išskirtinis dėmesys. Jaunuolio mama dalijasi, kad vaikams būdavo sunku suprasti, kodėl Pijus turi padėjėją, o jie – ne. „Jeigu ji dar kartą paaiškindavo užduotį, kai kurie galvodavo, kad jam sufleruoja atsakymą. Tekdavo aiškinti, kad jam tiesiog reikia daugiau laiko, o kai kuriuos dalykus – pakartoti kelis kartus“, – pasakoja Pijaus mama.
Šeimai buvo svarbu išmokyti Pijų patį pasakyti, kai ko nors neišgirdo ar nesuprato. Ilgainiui jis išmoko ne tik perklausti, bet ir netylėti susidūręs su žeidžiančiu elgesiu.
„Visada jam sakydavau: jeigu nesupratai, paprašyk, kad mokytoja ar padėjėja dar kartą paaiškintų. Nesakyk „žinau“, jeigu iš tikrųjų nežinai. Reikėjo laiko, kol jis suprato, kad perklausti ar paprašyti pagalbos nėra gėda“, – dalijasi Pijaus mama.
Kaip pasakoja pats Pijus, tėvai jį visada suprato ir supranta: „Kartais sako, kad mažiau kreipčiau dėmesio, bet jeigu nekreipsiu dėmesio ir nespręsiu situacijos, problema nuo to nedings. Man vis tiek skaudės.“
Kai žmogus lieka pokalbio paraštėje
Diskriminacija ne visada tokia akivaizdi kaip patyčios. Kartais keli žmonės kalba vienu metu, pertraukia vienas kitą ar nusisuka – ir klausos negalią turintis žmogus tiesiog nebegali sekti viso pokalbio.
Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos „Pagava“ pirmininkė Rima Sitavičienė pastebi, kad tokiose situacijose žmonės neretai nė nesusimąsto patys sukuriantys bendravimo barjerą.
„Jeigu tarp grupės žmonių yra žmogus, kuris blogiau girdi, jam labai sudėtinga vienu metu išgirsti kelis žmones. Tada kiti pasako: „ai, jis neprigirdi, jis nesupranta“. Bet niekas nepagalvoja, kad galbūt ne žmogus čia yra problema. Gal tiesiog mes patys nepateikiame informacijos taip, kad jis galėtų ją suprasti“, – sako bendrijos pirmininkė.
Panašias situacijas mato ir gestų kalbos vertėja Emilija, dirbanti su kurčiais ir neprigirdinčiais vaikais Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Jos teigimu, mokykloje nepritaikyta informacija kartais klaidingai palaikoma vaiko gebėjimų stoka.
„Kartais žodžiai nėra tinkamai paaiškinami ir vaikas nesupranta, ką jie reiškia. Jeigu dar ir užduotis suformuluota sudėtingai, jis jos neatlieka. Tada labai lengva pasakyti: jis negabus, jis nesugeba. Užklijuojama etiketė, nors problema gali būti visai ne vaiko gebėjimuose“, – pastebi Emilija.
Anot jos, išankstinių nuostatų pasitaiko ir ieškant darbo. Darbdavius kartais išgąsdina pats faktas, kad kandidatas yra kurčias ar neprigirdintis, nors sprendimai gali būti visiškai paprasti – gestų kalbos vertėjas ar bendravimas raštu.
Klausos aparatas – toks pat įprastas kaip akiniai
Kad patirtys gali būti ir kitokios, rodo jaunos neprigirdinčios merginos Rustės istorija. Ji pasakoja stiprių patyčių dėl klausos sutrikimo beveik nepatyrusi, o klausos aparatus nuo mažens priima kaip įprastą savo gyvenimo dalį.
„Aš to net nelabai vadinu negalia. Man klausos aparatai yra kaip akiniai – vienam jų reikia, kitam ne. Manau, tokį požiūrį labai padėjo suformuoti tėvai. Nuo vaikystės jie mus su broliu mokė, kad klausos aparatai yra įprasta mūsų gyvenimo dalis ir dėl jų nereikia jaustis kitokiems“, – pasakoja pašnekovė.
Šiemet mergina baigė dvyliktą klasę ir įstojo į Kauno technologijos universiteto aviacijos inžinerijos bakalauro programą. Klausos sutrikimas jos pasirinkimų neribojo ir anksčiau – dar mokydamasi mokykloje ji dirbo padavėja restorane. Prieš pradėdama dirbti mergina neslepia svarsčiusi, kaip seksis triukšmingoje aplinkoje, kur ne visada lengva išgirsti tyliau kalbantį klientą. Apie klausos sutrikimą žinojo ir darbdavys, tačiau tai netapo kliūtimi įsidarbinti.
„Man labai padeda matyti žmogaus lūpas. Jei neišgirstu, tiesiog paprašau pakartoti. Juk bet kuris žmogus gali kažko neišgirsti“, – sako ji.
Darbo patirtis parodė, kad dažniausiai nereikia sudėtingų sprendimų – pakanka, kad pašnekovas atsisuktų, neužsidengtų burnos ir paprašytas pakartotų. Mergina sako ne visada jaučianti poreikį paaiškinti, kad neprigirdi: kartais užtenka tiesiog paprašyti dar kartą pasakyti tai, ko neišgirdo.
Kartu ji atkreipia dėmesį į kitą, ne taip lengvai pastebimą bendravimo pusę – juokelius apie klausą. Pasakymas „ai, tu vis tiek negirdėsi“ vienam gali atrodyti nekaltas, tačiau kitam tapti žeidžiančia pastaba. Todėl, jos manymu, svarbu ne tik žinoti, kaip kalbėti su neprigirdinčiu žmogumi, bet ir nekurti jausmo, kad jo klausa yra priežastis išskirti jį iš kitų.
Kai klausos negalia paliečia visą šeimą
Su aplinkinių reakcijomis ir bendravimo kliūtimis susiduria ne tik pats klausos negalią turintis žmogus – tai rodo Litvinaičių šeimos patirtis.
Abu tėvai turi klausos negalią, tačiau jų bendravimo būdai skiriasi. Tėtis nuo gimimo bendrauja tik gestų kalba, o mama neprigirdi nuo vaikystės – ji kalba, nešioja klausos aparatą, o bendraudama stebi pašnekovo lūpas. Anksčiau klausos aparatą ji stengdavosi paslėpti, kad aplinkiniai jo nepastebėtų. Šiandien, matydama vis daugiau žmonių, kurie klausos aparatų neslepia, ir pati jaučiasi drąsiau.
Su aplinkinių reakcijomis teko susidurti ir dukroms. Mokykloje kiti vaikai kartais klausdavo, kodėl jų tėtis negirdi ar kodėl jų tėvai yra kitokie. Tokie klausimai mergaitėms ne visada būdavo malonūs, todėl namuose šeima kalbėdavosi, kaip į juos reaguoti ir nepasimesti susidūrus su pašaipomis.
„Dukros grįždavo ir pasakodavo. Tada reikėjo su jomis kalbėti, paaiškinti, kaip reaguoti. Po kurio laiko vaikai apsiprato, bet tam reikėjo laiko“, – pastebi mama.
Klausos negalia šeimos kasdienybėje sukuria ir praktinių iššūkių. Vienas jų – bendravimas su mokykla. Jei mokytojas nori susitikti tą pačią dieną, klausos negalią turintiems tėvams ne visada pavyksta taip greitai rasti gestų kalbos vertėją. Dėl to net paprastas pokalbis apie vaiko mokslus ar kitus mokyklos reikalus gali pareikalauti išankstinio pasiruošimo.
Bendrijos „Pagava“ pirmininkė pabrėžia, kad tokioms situacijoms spręsti nereikia sudėtingų priemonių. Dalį informacijos galima pateikti raštu, o susitikimus, kuriuose reikalingas gestų kalbos vertėjas, suplanuoti iš anksto. Taip klausos negalią turintiems tėvams sudaromos tokios pačios galimybės dalyvauti sprendžiant su vaikų ugdymu susijusius klausimus.
Atsakomybė – abiejų pusių
Klausos negalią turintys žmonės išmoksta prisitaikyti – skaityti iš lūpų, stebėti pašnekovo veidą, prašyti pakartoti. Tačiau lygiavertis bendravimas įmanomas tada, kai prisitaikyti stengiasi abi pusės.
„Nebūtina mokėti gestų kalbos – didelė dalis neprigirdinčiųjų ja net nebendrauja. Svarbiausia išsiaiškinti, koks komunikacijos būdas patogus konkrečiam žmogui. Jeigu reikia gestų kalbos – pasirūpinti vertėju. Jeigu žmogus kalba sakytine kalba – atsisukti į jį, neužsidengti lūpų“, – sako Rima.
Kartais tam reikia mokytojo, kuris kalbėdamas atsisuktų į klasę. Darbdavio, kuris nebijotų darbuotojo vien todėl, kad šis neprigirdi. Draugo, kuris nepasakytų „ai, vis tiek neišgirsi“. Ar tiesiog žmogaus, kuris pakartotų neišgirstą sakinį. Prieš nusprendžiant, kad žmogus „nesupranta“, „nesugeba“ ar „nesiklauso“, verta pagalvoti – galbūt jis tiesiog neišgirdo.
Kai tenka įveikti ne vieną stereotipą
R.Sitavičienė taip pat atkreipia dėmesį ir į daugialypę diskriminaciją. Klausos negalią turinti mergina gali būti nuvertinama ir dėl klausos sutrikimo, ir dėl lyties.
„Kartais pasakoma: ai, ji neprigirdi, tai nesugebės. Bet kartu gali veikti ir stereotipas, kad ji mergaitė – gal bus lėtesnė, gal kažko nepadarys. O pačios merginos kartais nedrįsta pasakyti, kad jos gali, ar perklausti, jeigu kažko nesuprato“, – sako pašnekovė.
Todėl, anot jos, svarbu nuo mažens mokyti vaiką kalbėti už save. Tėvai natūraliai nori padėti, tačiau jei visada atsako už vaiką, jam sunkiau išmokti pačiam paaiškinti savo poreikius.
Atpažinti – pirmas žingsnis keisti
Apie diskriminacijos atpažinimą ir lygių galimybių kūrimą kalbama Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos „Pagava“ 2026 m. įgyvendinamame projekte „Laužant tylos barjerą. Lyčių lygybė ir saugumas šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendruomenėje“, kurį iš dalies finansuoja Europos Sąjunga.
Projekto metu vykdomos šviečiamosios veiklos, mokymai, stovyklos ir diskusijos, kuriamos prieinamos informacinės priemonės, stiprinamos jaunimo, šeimų, pedagogų ir nevyriausybinių organizacijų kompetencijos.
Siekiama, kad klausos negalią turintys jauni žmonės gebėtų atpažinti diskriminaciją, žinotų savo teises ir drąsiau kalbėtų apie savo poreikius. Ne mažiau svarbu, kad ją atpažintų ir aplinkiniai. Diskriminacija – ne visada yra garsiai ištartas įžeidimas. Kartais tai – nepakartotas sakinys, nusukta nugara ar skubota išvada, kad žmogus kažko nesugeba. O pokyčiui kartais pakanka atsisukti, pakartoti, išklausyti ir suteikti žmogui galimybę pačiam pasakyti, ko jam reikia.
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos (EK) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EK negali būti laikoma už juos atsakinga.
