Sekite 15min Google
Kas yra vadinamasis mikroinsultas?
Mikroinsultas ištinka trumpam sutrikus kraujo tekėjimui į smegenis. Gali staiga sutrikti kalba, nusilpti viena kūno pusė, pakisti regėjimas ar koordinacija, rašo „Everyday Health“.
Simptomai paprastai greitai išnyksta – vidutiniškai trunka trumpiau nei penkias minutes. Nors smegenų tyrimuose dažniausiai nelieka matomo pažeidimo, naujo tyrimo rezultatai rodo, kad ilgalaikės pasekmės gali būti reikšmingesnės, nei manyta.
Iki šiol gydant mikroinsultą patyrusius žmones daugiausia dėmesio buvo skiriama insulto prevencijai, ypač pirmosiomis dienomis ir savaitėmis po priepuolio. Tačiau tyrimo autorius, insultų neurologas ir Makmasterio universiteto docentas Raedas Joundi pabrėžia, kad ne mažiau svarbu stebėti pažintines funkcijas.
„Nustatėme, kad demencija taip pat yra svarbi ilgalaikė komplikacija“, – teigė jis.
Stebėjo daugiau nei 113 tūkst. žmonių
Mokslininkai išanalizavo dviejų dešimtmečių Ontarijo sveikatos duomenis. Į tyrimą įtraukta daugiau kaip 113 tūkst. suaugusiųjų, patyrusių pirmąjį mikroinsultą ir iki tol neturėjusių diagnozuotos demencijos. Vidutinis dalyvių amžius siekė 70 metų.
Kiekvienas mikroinsultą patyręs žmogus buvo palygintas su tokio paties amžiaus ir lyties asmeniu, turėjusiu panašių kraujagyslių ligų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, aukštą kraujospūdį ar diabetą, tačiau nepatyrusiu nei mikroinsulto, nei insulto. Atskirai rezultatai lyginti ir su insultą patyrusiais žmonėmis.
Naujos demencijos diagnozės pradėtos vertinti praėjus 90 dienų po mikroinsulto. Dalyviai vidutiniškai stebėti apie septynerius metus, o kai kurie – net du dešimtmečius.
Didžiausias pavojus – pirmaisiais metais
Per stebėjimo laikotarpį demencija buvo diagnozuota maždaug 19 proc. mikroinsultą patyrusių žmonių. Tarp mikroinsultu ar insulto nepatyrusių dalyvių šis rodiklis siekė 15 proc., o tarp insultą patyrusių žmonių – 20 proc.
Pirmaisiais metais po mikroinsulto santykinė demencijos rizika buvo 75 proc. didesnė nei kontrolinėje grupėje. Vertinant visą stebėjimo laikotarpį, ji išliko 34 proc. didesnė.
Iš pradžių demencijos rizika po mikroinsulto buvo mažesnė nei po insulto, tačiau praėjus maždaug penkeriems metams šis skirtumas beveik išnyko.
Tyrėjai taip pat nustatė netikėtą dalyką: po mikroinsulto žmonėms demencija buvo diagnozuojama maždaug tris kartus dažniau, nei jie patirdavo vėlesnį insultą.
„Galvodami apie ilgalaikių mikroinsulto pasekmių prevenciją, turėtume siekti ne tik išvengti insulto, bet ir išsaugoti smegenų sveikatą bei pažintines funkcijas“, – sakė R.Joundi.
Kodėl gali didėti demencijos rizika?
Mokslininkai kol kas negali tiksliai pasakyti, ar pats mikroinsultqw prisideda prie demencijos vystymosi, ar abu sutrikimus lemia panašūs rizikos veiksniai.
Mikroinsultą ir demenciją sieja aukštas kraujospūdis, diabetas, prieširdžių virpėjimas bei kitos kraujagyslių ligos. Vis dėlto tyrėjai palygino panašius rizikos veiksnius turėjusius žmones ir net tada mikroinsultą patyrusių dalyvių demencijos rizika išliko didesnė.
Ryšio nepaaiškino ir vėliau įvykę insultai. Nors insultas, kaip ir tikėtasi, didino demencijos tikimybę, jį įtraukus į skaičiavimus mikroinsulto ir demencijos sąsaja beveik nepakito.
Pasak R.Joundi, mikroinsultas gali būti ženklas, kad žmogaus smegenys yra pažeidžiamesnės ir linkusios į spartesnį kognityvinių funkcijų silpnėjimą. Taip pat neatmetama galimybė, kad kai kurie priepuoliai sukelia tyrimuose nepastebimų smegenų pažeidimų arba paspartina neurodegeneracinius procesus.
Tyrime nedalyvavęs Klivlando klinikos neurologas Kenas Uchino taip pat neatmeta, kad dalis kliniškai nustatytų TIA galėjo palikti neišmatuotų smegenų pažeidimų. Kita vertus, ilgainiui išryškėjusi demencija gali rodyti bendrą žmogaus arba jo smegenų pažeidžiamumą.
Vienas svarbiausių tyrimo pranašumų – itin didelis dalyvių skaičius ir ilgas jų stebėjimo laikotarpis. Ankstesni tyrimai buvo gerokai mažesni, o kai kuriuose mikroinsulto ir demencijos ryšio apskritai nepavyko nustatyti.
Tačiau naujasis darbas turėjo ir ribotumų. Mokslininkai rėmėsi medicininiais įrašais bei diagnozių kodais, o ne tiesioginiais pažintinių gebėjimų testais ar smegenų vaizdiniais tyrimais. Todėl jie negalėjo nustatyti konkretaus demencijos tipo arba pastebėti vadinamųjų nebyliųjų insultų.
Dar nereiškia, kad išsivystys demencija
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad mikroinsultą patyrusiam žmogui demencija nėra neišvengiama. Daugumai tyrimo dalyvių ji nebuvo diagnozuota.
Tačiau tokį priepuolį vertėtų laikyti ilgalaikiu įspėjimu ne tik apie insulto, bet ir apie smegenų sveikatos problemas. Riziką mažinti gali padėti:
- kraujospūdžio, cholesterolio ir gliukozės kiekio kraujyje kontrolė;
- reguliarus gydytojo paskirtų insulto prevencijai skirtų vaistų vartojimas;
- fizinis aktyvumas;
- rūkymo atsisakymas;
- visavertė ir subalansuota mityba.
K.Uchino atkreipė dėmesį ir į sveikatos priežiūros spragą: insulto prevencija ir demencijos gydymas dažnai patikimi skirtingų sričių specialistams. Glaudesnis jų bendradarbiavimas bei pažintinių funkcijų stebėjimas po mikroinsulto galėtų padėti pokyčius pastebėti anksčiau.
