Sklandus nėštumas virto kova dėl gyvybės: jauna mama atvirai – apie dramą gimdykloje

Šiandien, žvelgdama į patirtį iš laiko perspektyvos, Meda sako apie ją galvojanti ne kaip apie traumą, o kaip apie labai stiprų priminimą vertinti gyvenimą, artimus žmones ir kiekvieną paprastą dieną kartu, rašoma Santaros klinikų pranešime žiniasklaidai.

Nėštumas sklandus ir be nerimo ženklų

„Nėštumą prisimenu labai šviesiai. Jis buvo ramus, sklandus, be jokių ženklų, kurie būtų leidę įtarti, kad mūsų laukia kitoks scenarijus“, – pasakoja Meda.

Tyrimai buvo geri, gydytojai neturėjo papildomų pastabų, o pati moteris iki paskutinių nėštumo savaičių jautėsi puikiai. Ji gyveno aktyviai, dirbo, dalyvavo renginiuose. Net persirgusi sezoniniais virusais – COVID-19 ir gripu – greitai atsigaudavo, o nėštumas ir toliau vystėsi sklandžiai. Todėl visiškai natūralu, kad Meda tikėjosi ramaus gimdymo: „Ruošiausi jam, kaip turbūt ruošiasi dauguma moterų – galvodama apie susitikimą su savo dukra, o ne apie galimas komplikacijas.“

Tačiau lemiamas momentas atėjo jau pačioje gimdymo pabaigoje: gydytojos pastebėjo, kad kūdikio galvytės padėtis nėra palanki natūraliam gimdymui.

Meda ypač vertina tai, kad situacija buvo įvertinta itin atsakingai ir pasitelkta antra nuomonė. Tuo metu ji jau buvo labai pavargusi, tačiau vis dar tikėjo, kad pavyks pagimdyti natūraliai. „Kai vedėja paaiškino, jog saugiausias sprendimas mums abiem yra cezario pjūvis, supratau, kad svarbiausia jau ne mano gimdymo planas, o mūsų saugumas“, – sako moteris.

Tą akimirką, pasak Medos, neliko nusivylimo dėl to, kad gimdymas klostosi ne taip, kaip buvo tikėtasi. Ji buvo pasiruošusi įvairiems scenarijams. Svarbiausia tapo viena – kad dukrytei būtų gerai.

Fizinis palengvėjimas atėjo operacinėje, kai anesteziologui iš kelinto karto, pačiame sąrėmių pike, pavyko suleisti spinalinę nejautrą. Po daugybės valandų skausmo kūnas pagaliau galėjo bent trumpam atsipalaiduoti. O emocinis palengvėjimas atėjo kiek vėliau: „Tą akimirką, kai išgirdau pirmąjį dukros verksmą“, – prisimena Meda.

Medos Piečytės-Lebrikės gimdymo istorija

+1

Po gimdymo būklė ėmė blogėti

Tačiau išbandymai tuo nesibaigė. Praėjus vos kelioms valandoms po cezario pjūvio, Medos savijauta ėmė sparčiai blogėti. Iš pradžių ji manė, kad taip jaučiasi dėl neseniai atliktos operacijos, tačiau viduje vis stiprėjo nuojauta, kad kažkas vyksta ne taip.

Vėliau paaiškėjo, kad pilvo ertmėje vyksta vidinis kraujavimas. Prireikė skubios pakartotinės operacijos: „Tuo metu jau nebegalvojau apie save kaip pacientę. Galvojau apie savo šeimą, apie dukrą, kuri ką tik gimė“, – sunkų etapą prisimena Meda.

Meda sako esanti dėkinga, kad kritiniu momentu šalia buvo jos mama – medikė. Būtent ji, matydama sparčiai blogėjančią dukros būklę, pirmoji įtarė hemoraginį šoką ir primygtinai kartojo, kad toks skausmas ir savijauta nėra įprasti.

„Žvelgdama atgal jaučiu, kad patyrusių specialistų komandos įsitraukimo reikėjo anksčiau – kritinėje situacijoje kiekviena minutė yra svarbi. Tačiau kartu esu be galo dėkinga gydytojams, kurie, supratę situacijos mastą, susitelkė ir padarė viską, kad mane išgelbėtų ir kiek daug žmonių tuo metu susitelkė tam, kad šiandien galėčiau auginti dukrytę.“

Santaros klinikas Meda sąmoningai rinkosi dar prieš gimdymą, žinodama, kad netikėto scenarijaus atveju čia pat bus prieinama visa reikalinga pagalba.

„Mano istorija parodė, kad net visiškai sklandus nėštumas negarantuoja sklandaus gimdymo, o kritinėje situacijoje galimybė nedelsiant sutelkti skirtingų sričių medikus gali būti gyvybiškai svarbi.“

Ji net nenori įsivaizduoti, kaip ši istorija būtų pasibaigusi, jeigu kritinės būklės metu ją dar būtų reikėję gabenti į kitą ligoninę: „Turbūt tik po tokios patirties iki galo supranti, kad gimdymo vietą renkiesi ne tik tam, kad joje būtų gera gimdyti, bet ir tam scenarijui, kurio tikiesi niekada nepatirti.“

Asmeninio archyvo nuotr./Medos Piečytės-Lebrikės dukra

Meda šią patirtį vertina kaip dovaną ir kitaip vertina gyvenimą

Praėjus šiek tiek laiko po sudėtingų įvykių, Meda į savo istoriją žvelgia ramiau: „Galėčiau ilgai galvoti, kodėl taip nutiko būtent man, bet renkuosi galvoti apie tai, kaip stipriai mums pasisekė, kad šiandien abi su dukra esame sveikos ir kartu.“

Ši patirtis dar kartą patvirtino ir anksčiau šeimoje sudėliotus prioritetus. Ji priminė, kokia trapi yra gyvybė, bet kartu – kiek daug stiprybės žmogus gali atrasti savyje tada, kai jos labiausiai reikia. „Todėl šią patirtį toliau nešuosi ne kaip traumą, o kaip labai stiprų priminimą vertinti gyvenimą, artimus žmones ir kiekvieną paprastą dieną kartu“, – sako Meda.

O kalbėdama apie medikus, kurie buvo šalia sunkiausiomis valandomis, Meda pirmiausia nori pasakyti ačiū. Net ir tiems, kuriems tokia sudėtinga situacija galėjo būti pirmoji karjeroje, per sunki ar tiesiog žmogiškai gąsdinanti: „Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, vos pabudusi po narkozės jaučiau neapsakomą dėkingumą visiems.“

Meda sako nuo mažens mačiusi šios profesijos atsakomybę – pati yra mediko vaikas. Tačiau jos požiūrį, kad medicinoje svarbus ne tik profesionalumas, bet ir žmogiškumas, formavo ne vien šeimos patirtis: „Medicina nėra tik algoritmai – už kiekvieno sprendimo stovi žmogus, kuriam taip pat gali būti sunku. Labiausiai norėjosi pasakyti paprastą, bet labai tikrą „ačiū“ – kiekvienam, kuris tą dieną buvo šalia ir prisidėjo prie to, kad šiandien esu čia.“

Kai nėštumas vyksta sklandžiai, nesunku galvoti apie jaukią aplinką, gimdymo planą ar norimą patirtį. Tačiau gimdymas yra nenuspėjamas ir kritiniu momentu svarbiausia tampa visai kas kita – kokio lygio pagalbą gali gauti čia ir dabar, ar yra galimybė vienoje vietoje yra skirtingų sričių specialistai, operacinė, reanimacija.

Išskirtinė istorija akušerės akimis – nuo ramaus gimdymo iki komandinės pagalbos

„Kiekvienas gimdymas akušerei išlieka atmintyje, tačiau ypač įsimena tie, kurių eiga ne visai tokia, kokios buvo tikėtasi, – apie Medos gimdymą sako santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro akušerė Laima Plungienė. – Jos istorija būtent tokia. Su ja buvau nuo pat atvykimo pradžios, praleidau su ja visą tą laiką iki cezario pjūvio operacijos ir dar po to ilgą laiką buvau kartu. Džiaugiausi, kad užsimezgė artimas ir atviras ryšys, gelbstintis gimdykloje.“

Iš pradžių gimdymas atrodė sklandus. Akušerė bendravo su gimdyve, mokė ją kvėpuoti, padėjo pasirinkti patogias padėtis, pasinaudoti gimdymo (gimnastikos) kamuoliu. Tačiau gimdymui progresuojant tapo aišku, kad šįkart jo nepavyks užbaigti natūraliais gimdymo takais.

Akušerės darbe svarbu nuolat stebėti tiek gimdyvės, tiek vaisiaus būklę: „Pagal stebimus medicininius duomenis galime spręsti, ar viskas yra gerai ir eina sklandžiai, ar jau kažkas keičiasi, – aiškina akušerė. – Sprendimai priimami vertinant, kaip keičiasi situacija, o atsiradus bent menkiausių klausimų, akušerė į pagalbą kviečiasi gydytojus.“

Asmeninio archyvo nuotr./L. Plungienė

Medos atveju gimdymas ilgą laiką buvo stebimas ir laukiama jo pabaigos, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad situacija nesiklosto taip, kaip norėtųsi. Akušerė Laima Plungienė prisimena, kad taikomos priemonės negelbėjo ir virš keturių kilogramų naujagimio atėjimas į šį pasaulį nepavyko natūraliais takais.

Pasak L. Plungienės, tokiose situacijose profesionalumas reiškia ne tik greitai ir tiksliai atlikti savo darbą, bet ir išlaikyti ramybę. Net tada, kai pačiai komandai situacija kelia nerimo: „Negaliu parodyti savo streso ar pradėti panikuoti. Turi išlikti ramus, išlaikytas, viską daryti profesionaliai, kad pacientas irgi jaustųsi ramus“, – sako akušerė.

Tokią ramybę, jos manymu, suteikia ne tik profesinis pasirengimas, bet ir patirtis – L. Plungienė akušere dirba daugiau nei tris dešimtmečius. Ji priduria, kad ne mažiau svarbu žinoti, jog prireikus šalia bus visa komanda.

Vėliau iš pacientės išgirstas dėkingumas L. Plungienei reiškė daugiau nei paprastą gerą atsiliepimą. Akušerei buvo svarbu žinoti, kad po sudėtingos patirties moteris jautėsi dėkinga ir skyrė šiltus žodžius: „Tai didžiulė paskata nesustoti profesiniame kelyje. Situacijų tenka patirti visokių, todėl šilti žodžiai visada pamalonina, kad darbą atlikai tinkamai ir žmogus tą pajuto ir įvertino.“

Medos istorija iš gydytojo lūpų: „Turėjome greitai reaguoti į sparčiai besikeičiančią pacientės būklę ir išvaizdą“

Po planinės operacijos viskas iš pradžių atrodė kaip įprasta pooperacinė eiga. Tačiau popietę budėjęs gydytojas Akušerijos ir ginekologijos centro gydytojas akušeris-ginekologas Mindaugas Balnys buvo pakviestas į palatą, nes pacientė jautė labai stiprų skausmą.

„Pirmiausia pasižiūrėjome ultragarsu, kas galėtų sukelti tą skausmą. Iš pradžių buvo mintis, kad galbūt tiesiog reikia papildomai nuskausminti. Tačiau būklė negerėjo“, – pasakoja gydytojas.

Medikams nerimo kėlė ne tik išliekantis skausmas, bet ir sparčiai besikeičianti pacientės būklė ir išvaizda: veidas tapo pilkšvas, išmušė šaltas prakaitas, jautė didelį silpnumą. Tokie požymiai gydytojams leido įtarti prasidėjusį vidinį kraujavimą.

„Nebuvo aišku, iš kur tiksliai kraujuojama. Todėl sprendimas buvo vienas – skubiai grįžti į operacinę, atverti pilvą ir ieškoti kraujavimo priežasties“, – sako M. Balnys.

Santaros klinikų nuotr./Mindaugas Balnys

Vidinis kraujavimas pavojingas tuo, kad dėl jo greitai mažėja cirkuliuojančio kraujo tūris. Organizmas nebesugeba užtikrinti pakankamos kraujotakos organams, gali išsivystyti hipovoleminis šokas. Tokioje situacijoje sprendimai priimami greitai, tačiau juos priima ne vienas gydytojas. Vos nusprendus pacientę skubiai operuoti, pradeda veikti visa komanda: informuojami operacinės darbuotojai, kviečiamas gydytojas anesteziologas-reanimatologas, telkiama operacinės komanda, informuojami budintys kolegos akušeriai-ginekologai.

Kadangi pacientė buvo gausiai nukraujavusi, tuo pat metu organizuotas ir reikiamų kraujo komponentų paruošimas.

Pradėjus operaciją paaiškėjo, kad situacija sudėtingesnė, nei buvo galima numanyti iš pradžių – į operacinę buvo pakviestas dar vienas specialistas: „Operacijos metu paaiškėjo, kad galimai pažeista šlapimo pūslė. Tuomet jau iš operacinės kvietėme urologą, kad ir jis prisijungtų“, – pasakoja M. Balnys.

Tokios situacijos gydytojui akušeriui-ginekologui nėra įprastos. Planinė operacija ir jos eiga yra viena, tačiau netikėta komplikacija, kai per trumpą laiką reikia įvertinti grėsmę gyvybei, suburti skirtingų sričių specialistus ir priimti sprendimus, yra visai kitokia patirtis: „Eidamas į įprastą operaciją žinai visus etapus, o čia iš pradžių neaišku, kas bus ir sprendimus reikia priimti ypač greitai“, – atvirai sako gydytojas.

Anot jo, palengvėjimas ateina tuomet, kai paciento būklę pavyksta stabilizuoti ir komanda supranta, kad situacija jau kontroliuojama. Būtent tokiose netikėtose situacijose, gydytojo teigimu, ypač svarbus tampa daugiadalykis darbas. Vienam specialistui neįmanoma numatyti visų galimų komplikacijų ir vienam jų suvaldyti: „Tai neabejotinai suteikia saugumo, pasitikėjimo ir ramybės jausmą. Jeigu prireikia kažkokios pagalbos, žinome, kad ji ateis gana greitai“, – pabrėžia gydytojas.

Jo teigimu, vienas didžiausių Santaros klinikų privalumų yra tai, kad skirtingų sričių specialistai, reikalinga diagnostika, operacinės, anesteziologijos ir reanimacijos pagalba bei kitos paslaugos yra sutelktos vienoje vietoje.

Medos Piečytės-Lebrikės, šiandien sūpuojančios dukrytę, patarimai būsimoms mamoms

Meda paklausta, ką svarbiausio patartų savo draugėms ar kitoms būsimoms mamoms, kad jos jaustųsi saugiau ir būtų pasirengusios netikėtoms situacijoms gimdymo metu, ką verta iš anksto apgalvoti, nors nėštumas ir atrodo visiškai sklandus, atsako pasiremdama savo patirtimi:

1. Rinkitės ne tik gydytoją / akušerę, bet ir ligoninę. Net ir sklandžiausias nėštumas negarantuoja, kad gimdymo metu neprireiks netikėtos pagalbos, todėl man šiandien ypač svarbu žinoti, kokios galimybės būtų pasiekiamos kritiniu atveju.

2. Turėkite šalia žmogų, kuris jus gerai pažįsta ir gebės kalbėti už jus. Gimdymo metu gali ateiti momentas, kai pačiai objektyviai vertinti situaciją ar aiškiai komunikuoti tiesiog nebebus jėgų. Mano istorijoje svarbiausiais herojais tapo vyras (gimdykloje) ir mama (palatoje).

3. Klausykite savo kūno ir nebijokite garsiai pasakyti, jei jaučiate, kad kažkas ne taip. Net jei iš pradžių išgirstate, kad tai gali būti normalu, jūsų savijauta neturėtų būti nuvertinama ar absoliutinama.

4. Pasiruoškite ne vienam tobulam gimdymo scenarijui. Planą turėti galima ir reikia, tačiau gebėjimas jį paleisti kritiniu momentu man leido susitelkti į vienintelį tikslą – kad abi su dukra būtume saugios.

5. Pasitikėkite medicina, bet išlikite sąmoningos. Nebijokite klausti, prašyti paaiškinti ar, jei kyla abejonių, paprašyti dar vieno specialisto įvertinimo. Pasitikėjimas ir gebėjimas atstovauti sau vienas kitam neprieštarauja. Ypač, kai tai tampa gyvybės klausimu.