Mamos pienas keičiasi kartu su vaiku
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja kūdikius išimtinai žindyti iki šešių mėnesių, o pradėjus primaitinimą žindymą tęsti iki dvejų metų ir ilgiau.
Kaip pažymi E. Vičiūnienė, šios rekomendacijos nėra atsitiktinės, jos paremtos tyrimais, kurie parodė tiek ilgesnio žindymo naudą, tiek rizikas, susijusias su nežindymu ar per ankstyvu primaitinimu.
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad augant vaikui mamos pienas iš pagrindinio maisto šaltinio pamažu tampa papildomu, tačiau savo vertės nepraranda.
„Pienas yra unikalus tuo, kad nuolat prisitaiko – ne tik vaikui augant, bet ir paros metu, taip pat mamai ar vaikui susirgus“, – aiškina laktacijos specialistė.
Pirmosiomis dienomis po gimdymo gaminasi priešpienis, dažnai vadinamas „skystu auksu“.
Pirmosiomis dienomis po gimdymo gaminasi priešpienis, dažnai vadinamas „skystu auksu“. Nors jis mažiau riebus nei brandus pienas, tačiau jame gausu vitaminų, mineralų ir kitų itin svarbių medžiagų.
Pasak akušerės, priešpienyje esantys antikūnai padengia naujagimio virškinamąjį traktą ir kvėpavimo takus, padėdami apsisaugoti nuo įvairių ligų sukėlėjų. Jame taip pat yra oligosacharidų – specialių cukrų, reikalingų mikrobiotai formuotis, bei augimo faktorių, kurie padeda bręsti kūdikio žarnynui.
Įdomu tai, kad pieno sudėtis keičiasi ne tik pirmosiomis savaitėmis ar mėnesiais.
„Tyrimai rodo, kad antraisiais gyvenimo metais mamos piene padaugėja riebalų ir imuninių faktorių. Tai padeda aktyviems mažyliams gauti daugiau energijos ir lengviau įveikti virusus bei bakterijas, su kuriomis jie susiduria tyrinėdami pasaulį“, – pasakoja E. Vičiūnienė.
Tęstinis žindymas, anot jos, mažina kvėpavimo takų infekcijų ir gastroenterito riziką.
Žindymas – ne tik maistas
Laktacijos specialistė pabrėžia, kad žindymo nauda neapsiriboja vien maistinėmis medžiagomis: „Tai didžiulis nusiraminimo ir saugumo šaltinis, padedantis reguliuoti miegą ir turintis daug įtakos kognityvinei raidai“.
Žindymas taip pat prisideda prie tinkamo sąkandžio formavimosi, o tyrimai rodo, kad gali sumažinti pirmojo ir antrojo tipo diabeto riziką. Pasak E. Vičiūnienės, naudos gauna ne tik vaikas – ilgesnis žindymas svarbus ir moters sveikatai.
Kada vien mamos pieno jau nebeužtenka?
Nors iki pusės metų kūdikio poreikius visiškai patenkina mamos pienas arba adaptuotas pieno mišinys, vėliau organizmui pradeda reikėti papildomų maistinių medžiagų. Todėl oficialios rekomendacijos primaitinimą siūlo pradėti apie šeštąjį gyvenimo mėnesį.
Vis dėlto vien amžiaus nepakanka. Akušerė pabrėžia, kad kūdikio pasiruošimą kietam maistui rodo trys požymiai, kurie turi pasireikšti kartu.
Pirmiausia mažylis turi gebėti sėdėti ir tvirtai laikyti galvą, net jei dar reikalinga nedidelė atrama. Antra, jis turi mokėti paimti maistą ranka ir įsidėti jį į burną – tai vadinamoji akies, rankos ir burnos koordinacija. Trečia, kūdikis turi gebėti maistą nuryti.
„Nepasiruošę mažyliai turi išstūmimo liežuviu refleksą. Jis apsaugo kvėpavimo takus nuo svetimkūnių ir kartu yra svarbi žindymo dalis“, – aiškina pašnekovė.
Tėvai dažniausiai skuba be reikalo
Viena dažniausių klaidų, kurią pastebi akušerė, – per anksti pradėtas primaitinimas. Nors tėvams tai atrodo naujas ir įdomus etapas, o aplinkiniai dažnai skatina pradėti kuo anksčiau, realybė gali būti visai kitokia.
„Priešingai nei manoma, ankstyvas primaitinimas neatliepia augančio organizmo poreikių. Maži tyrelių kiekiai, kuriuos gali nuryti dar nepasiruošęs kūdikis, dažnai turi mažesnę maistinę vertę nei mamos pienas ar adaptuotas pieno mišinys“, – pabrėžia E. Vičiūnienė.
Ji priduria, kad tėvai neretai klaidingai interpretuoja tam tikrus ženklus. Vien tai, kad kūdikis susidomėjęs stebi valgančius šeimos narius, dar nereiškia, kad jis pasirengęs valgyti pats. Pasiruošimo ženklu nelaikomi ir dažnesni žindymai dieną ar naktį, taip pat lėtesnis svorio augimas iki šešių mėnesių.
Vien morkos ir bulvės nepakanka
Pradėjus primaitinimą dažnai susiduriama ir su kita problema – maisto įvairovės stoka.
„Kartais kūdikiui kelias dienas iš eilės siūloma tik virta morka, vėliau tik bulvė. Tačiau nuo šešių mėnesių vaikai turėtų gauti įvairesnį, tinkamai ir saugiai paruoštą maistą“, – sako akušerė.
Ji rekomenduoja į racioną įtraukti įvairias daržoves, vaisius, ankštinius produktus, taip pat gyvūninės kilmės maistą.
Pasak specialistės, tai svarbu ne tik dėl pažinties su skirtingais skoniais ar mažesnės alergijų rizikos: „Kai kurių medžiagų, pavyzdžiui, geležies, mamos pienas jau nebegali efektyviai patenkinti tokiais kiekiais, kokių reikia augančiam organizmui“.
E. Vičiūnienė primena, kad PSO duomenimis, 6–8 mėnesių kūdikių mityba, kurioje nėra mėsos, žuvies, paukštienos ar kiaušinių, dažnai neužtikrina pakankamo geležies ir vitamino B12 kiekio.
Žindymą rekomenduojama tęsti pagal vaiko poreikį.
Pasak pašnekovės, pradėjus siūlyti kietą maistą žindymo atsisakyti ar sąmoningai riboti nereikėtų. Žindymą rekomenduojama tęsti pagal vaiko poreikį.
Primaitinimo pradžioje suvalgomi maisto kiekiai paprastai dar nėra dideli, todėl jie nepatenkina visų mažylio poreikių. Būtent todėl iki pirmojo gimtadienio pienas išlieka labai svarbia mitybos dalimi.
Jeigu vaikas nenoriai ragauja kietą maistą, specialistė ragina problemos priežasčių ieškoti plačiau: „Tokiais atvejais verta kartu su specialistais paieškoti giliau, nei vien žindymas“.
Kas nusprendžia, kada baigti žindyti?
Paklausta, ar egzistuoja amžius, kai žindymą jau reikėtų nutraukti, E. Vičiūnienė pateikia aiškų atsakymą: „Žindymas yra mamos ir vaiko duetas, todėl būtent mama arba pats vaikas turėtų reguliuoti jo trukmę“.
Kartais sprendimą baigti žindyti priima mama – tai vadinama nujunkymu. Kitais atvejais iniciatyvą parodo pats vaikas, o mama seka jo tempu. Tokia pabaiga vadinama natūraliu nusijunkymu.
„Žvelgiant iš antropologinės pusės, žmonių vaikai natūraliai nusijunko tarp dvejų ir septynerių metų“, – pažymi specialistė.
Ji pripažįsta, kad visuomenėje į ilgesnį žindymą vis dar neretai žvelgiama keistai, tačiau primena, kad biologiniu požiūriu tai nėra nieko neįprasto. „Mes, nors ir labai pažangūs, vis tiek esame žinduoliai“, – šypteli akušerė.
Populiariausi mitai
Dažniausias mitas, su kuriuo tenka susidurti E. Vičiūnienei, yra tai, jog po šešių ar dvylikos mėnesių mamos pienas tampa bevertis. „Akivaizdu, kad tai netiesa“, – sako ji.
Taip pat vis dar tikima, kad žindymą būtina baigti pradėjus dygti dantims arba tada, kai vaikas jau pakankamai didelis pats paprašyti krūties. Specialistė tikina, kad šie įsitikinimai neturi pagrindo.
Kai kuriems kūdikiams pirmieji dantukai pradeda dygti labai anksti, kai mamos pienas vis dar yra pagrindinis jų maistas. Be to, dantys savaime žindymui netrukdo, nors dygimo laikotarpiu pasitaiko įvairių kuriozų.
Vis dar pasitaiko nuomonių, kad berniukus reikėtų žindyti trumpiau.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad tyrimai nepagrindžia mito, esą naktinis žindymas gadina vaikų dantis. Tačiau liūdniausiu specialistė vadina kitą visuomenėje vis dar gyvą stereotipą.
„Vis dar pasitaiko nuomonių, kad berniukus reikėtų žindyti trumpiau, nes paaugę jie esą pradeda žvelgti į krūtį kaip į seksualinį objektą. Toks teiginys neturi jokio pagrindo“, – pabrėžia ji.
Pasak E. Vičiūnienės, krūtis seksualiniu objektu laikoma labiau kultūriškai nei biologiškai. Vaikams, nepriklausomai nuo jų lyties, ji pirmiausia yra maisto šaltinis, saugumo vieta ir būdas nusiraminti po dienos įspūdžių.
„Kai kurioms moterims žindymo kelionė būna nepaprastai sunki ir pareikalauja labai daug emocinių bei fizinių resursų. Todėl tiek mėnesį žindžiusi mama, tiek mama, kuri ramiai žindo savo vyresnį vaiką, nusipelno palaikymo“, – pabrėžia E. Vičiūnienė.
Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.
