Roberto pirmoji pažintis su lošimais prasidėjo dar paauglystėje. Būdamas penkiolikos jis su draugais vis pažaisdavo kortomis pokerį, „trinką“ ir kitus žaidimus. Tada tai buvo tiesiog smagus laiko praleidimas.
Sulaukęs pilnametystės jis užsiregistravo sporto lažybų platformose. Netrukus atsirado ir internetinis pokeris, „Black Jack“ bei kiti azartiniai lošimai.
„Tada dar nebuvo problema. Gaudavau atlyginimą, nusistatydavau, kad galiu išleisti, pavyzdžiui, 100 eurų, ir daugiau nebelošdavau. Taip tęsėsi kelerius metus“, – pasakoja vyras.
Tačiau laikui bėgant lošimai tapo vis svarbesne jo kasdienybės dalimi. Jis norėdavo lošti ne tik vakarais po darbo, bet ir darbo metu. Skolų dar nebuvo, tačiau azartas pamažu virto pagrindiniu hobiu.
Pusmetis lovoje ir didieji laimėjimai
Tikrasis lūžis, kaip pasakoja Robertas, įvyko dar pandemijos metais. Tuo metu jis turėjo mažai darbų, o dar pateko ir į sunkią autoavariją. Daugybiniai kūno sužalojimai ir lūžiai jį pusmečiui paguldė į lovą.
„Galvojau, kuo galėčiau užsiimti. Pradėjau lošti vis dažniau. Tai buvo ne tik laiko praleidimas, bet ir būdas užsidirbti. Juk nepragyvensi iš biuletenio. Didesni statymai atnešdavo didesnius laimėjimus, tada atsirado ir pirmosios paskolos. Buvo laikotarpių, kai laimėdavau keliasdešimt tūkstančių eurų, todėl atrodė, kad viskas vyksta normaliai“, – prisimena Robertas.
Žmona perspėdavo pristabdyti, tačiau jis tikino save, kad jokios problemos nėra. Tuo metu lošimai jam netgi atrodė kaip papildomas pajamų šaltinis.
Paskolas rodydavo kaip atlyginimą
Pasveikęs ir grįžęs į darbą vyras pirmą kartą pats pajuto, kad kažkas vyksta ne taip. Jis užsiblokavo svetainėje nebenoriulosti.lt ir daugiau nei aštuonis mėnesius visai nelošė. Per tą laiką buvo grąžinęs skolas ir atrodė, kad gyvenimas grįžta į normalias vėžes.
Būdavo, gaunu algą ir po dešimties minučių jos jau nebeturiu.
Tačiau vieną dieną nusprendė pabandyti dar kartą. Iš pradžių buvo nusistatęs griežtą limitą – iki 200–300 eurų per mėnesį. Neilgai trukus statomos sumos išaugo iki kelių tūkstančių.
„Apetitas augo dešimtimis kartų. Per mėnesį statydavau nuo tūkstančio iki trijų tūkstančių eurų. Tada atlyginimo nebeužtekdavo, pradėjau skolintis. Būdavo, gaunu algą ir po dešimties minučių jos jau nebeturiu. Tada pasiimdavau paskolą ir parodydavau žmonai kaip atlyginimą, todėl ji nieko neįtardavo“, – atvirauja vyras.
Taip tęsėsi maždaug pusmetį. Kai nebegalėjo gauti paskolų, Robertas vėl užsiblokavo. Tačiau skolos buvo tokios didelės, kad po pusmečio pertraukos nusprendė grįžti prie lošimų tikėdamasis jas padengti.
Vieną kartą pavyko laimėti apie 15 tūkst. eurų. „Juk galėjau visas skolas atiduoti iš karto. Bet pasirinkau lošti toliau. Viską pralošiau ir likau su nuliu bei dar didesniu minusu“, – prisimena.
Svarbūs tapo nebe pinigai
Po šio laikotarpio prasidėjo pusantrų metų trukęs nuolatinis stresas, nemiga ir gyvenimas skolose. Artimieji, sako, nieko neįtarė.
Suvokiau, kad noriu baigti, bet negaliu sustoti. Tada dar nesupratau, kad tai liga.
„Viduje viską išgyvenau vienas. Niekas nepastebėjo, kas man darosi. Galiausiai nepadėjo jokie blokai. Susiradau užsienio svetainių, kuriose galėjau laisvai lošti. Jokių stabdžių nebeliko. Suvokiau, kad noriu baigti, bet negaliu sustoti. Tada dar nesupratau, kad tai liga. Galvojau, jog tiesiog neturiu valios“, – prisimena jis.
Ilgainiui pasikeitė ir pats santykis su lošimu: „Man jau ne tiek pinigai rūpėjo, kiek pats lošimo procesas“.
Be lošimo nėra ir gyvenimo
2025 metų vasarį Robertas atsidūrė psichiatrijos ligoninėje po bandymo nusižudyti. Tuo metu jo skolos buvo išaugusios iki maždaug 50 tūkst. eurų.
„Prie savižudybės privedė ne tik skolos. Buvau nuolat paskendęs mintyse apie lošimą. Supratau, kad nebeturiu pinigų lošti, o be lošimo gyvenimo nebėra. Tada atrodė, kad vienintelė išeitis yra pasitraukti iš gyvenimo“, – pasakoja Robertas.
Jį išgelbėjo žmona. Tą dieną jis negrįžo namo įprastu laiku. Sunerimusi žmona kreipėsi į policiją. „Gerai, kad policija nustatė mano telefono vietą. Jie rado mane dar laiku. Kai pagalvoju dabar, tai buvo kelių minučių reikalas. Galėjo pavėluoti ir būtų viskas. Turbūt Dievas turėjo man kitų planų“, – svarsto vyras.
Žinia, kurios galėjo taip ir nesužinoti
Po dviejų savaičių, praleistų psichiatrijos ligoninėje, Robertas pradėjo lankyti anoniminių lošėjų grupes. Netrukus sužinojo ir tai, kas iki šiol jam atrodo viena stipriausių gyvenimo akimirkų: „Po mano bandymo pasitraukti iš gyvenimo sužinojau, kad žmona laukiasi antro vaiko. Būčiau taip ir nesužinojęs...“.
Vis dėlto netrukus sekė atkrytis. Pradėjęs gerai uždirbti ir atsidaręs savo įmonę, Robertas įtikėjo, kad jau pasveiko.
„Galvojau, kad galiu pabandyti dar kartą. Kad jau viską kontroliuoju. Per kelias dienas pralošiau viską – santaupas, grynuosius pinigus, pinigus sąskaitose, net žmonos pinigus. Man tuo metu niekas nebebuvo svarbu“, – prisipažįsta vyras.
Iš kur žmona turėjo tiek jėgų dar būti su manimi? Kita moteris seniai jau būtų palikusi.
Netrukus sekė dar viena krizė. Jis išvažiavo į mišką su noru vėl nusižudyti. „Visgi radau jėgų parašyti žmonai žinutę, kur esu. Susilaikiau, nes žinojau, kad ji laukiasi. Kai pagalvoji, iš kur ji turėjo tiek jėgų dar būti su manimi. Kita moteris seniai jau būtų palikusi. Visą gyvenimą būsiu žmonai dėkingas“, – kone susigraudinęs pasakojo Robertas.
Po šio įvykio vyras pateko į Respublikinį priklausomybės ligų centrą, o vėliau – į Minesotos programą. Didžiulę reikšmę jam turėjo psichologės pagalba.
„Ji man padėjo suprasti, kad skolos didžiulės, bet pinigai yra uždirbami. Kad dar ne pasaulio pabaiga. Ir kad nesu vienas. Būtent tai man buvo labai svarbu“, – sako vyras.
Po Minesotos programos jis kuriam laikui atsisakė išmaniojo telefono ir naudojo paprastą mygtukinį, kad nebūtų pagundos lošti. Vėliau dėl darbo teko grįžti prie išmaniojo, tačiau svarbia atrama tapo anoniminių lošėjų (AL) grupės.
„AL grupė man yra kertinis taškas, nuo kurio prasidėjo sveikimas. Be grupės neįsivaizduoju, ar man būtų pavykę. Dabar dalyvauju susitikimuose, bendrauju su kitais sveikstančiais lošėjais ir žinau, kad tai turi likti mano gyvenimo dalimi“, – įsitikinęs jis.
Šiandien Robertas skaičiuoja ne laimėjimus, o laiką be lošimų. Birželį sukaks devyni mėnesiai, kai jis nebestato nė euro.
„Tai yra visam gyvenimui. Jei nelankai grupių, po kurio laiko vėl pradeda lįsti mintys apie lošimą. Atsimeni, kaip buvo gera lošti, o ne tai, kiek pralošei ir kokias kančias praėjai. Visa bloga patirtis ima blukti“, – sako jis.
Prieš pusantrų metų vyras buvo įsitikinęs, kad jo gyvenimas baigėsi. Šiandien jis augina du sūnus, dirba ir mokosi kasdien iš naujo gyventi.
SPECIALISTO KOMENTARAS
Komentuoja Lošimų priežiūros tarnybos prie LR finansų ministerijos psichologė Gabrielė Glušauskaitė.
– Roberto istorijoje lošimai ilgą laiką atrodė naudingi – po autoavarijos ir per pandemiją jie tapo papildomu pajamų šaltiniu. Ar dėl to žmonėms būna sunkiau pripažinti problemą ir kreiptis pagalbos?
– Iš Roberto pasakojimo panašu, kad prasmės suteikimas lošimams, t.y. „tai buvo ne tik laiko praleidimas, bet ir būdas užsidirbti“ – palaiko lošimo procesą. Jei priklausomybę suvoktume, kaip atskirą organizmą, galėtume sakyti, kad jos tikslas yra išlikti žmogaus gyvenime, todėl priklausomybę lošimams turintys asmenys yra linkę suteikti lošimui gilesnę prasmę nei pramoga, taip paaiškindami sau, kodėl jie tęsia lošimą ir taip savotiškai nuramindami save.
Kai kurie lošiantieji įtiki, kad tai tampa darbu, kiti – kad lošia užklupti nuobodulio ar dėl to, kad puikiai išmano, už kurią komandą statyti, nes yra pasikaustę sporto reikaluose. Visgi svarbu nepamiršti, kad lošimo rezultatas visada yra atsitiktinis ir būtent dėl to jo numatyti, ar sukontroliuoti nėra įmanoma. Tad ilgainiui, kaip ir iš pašnekovo pasidalinimo matyti, lošimas atvedė ne į finansinį gerbūvį, o priešingai – į skolas.
– Jis sako, kad prie savižudybės privedė ne tik skolos, bet ir tai, jog be pinigų jis nebegali lošti, o be lošimo jam nėra ir gyvenimo.
– Jeigu grįžtume prie lošimų prasmės, tai lošimai problemiškai lošiančiam žmogui išties gali įgauti gilesnę prasmę, tačiau ne sąmoningai, racionaliai suformuluotą lošiančiojo, o pasąmoninę – susijusią su vidiniais išgyvenimais, nepatenkintais poreikiais.
Dažnam lošimai tampa priemone pabėgti nuo kasdienės įtampos, kompensuoti vidinį tuštumos jausmą ar suteikti trumpalaikį kontrolės ir pakylėjimo pojūtį. Dėl šios priežasties lošimas pamažu tampa svarbia gyvenimo dalimi, be kurios gyvenimas gali atrodyti neįsivaizduojamas.
Roberto patyrimai įrodo, kad net ir tiek stipriai siekiant likti lošime, įmanoma pradėti sveikimo kelią ir mokytis gyventi be lošimo. Svarbiausia, atsidūrus tokioje būsenoje, apie kurią kalba pašnekovas, prisiminti nelikti vienam – kreiptis pagalbos į artimuosius, psichologus, psichoterapeutus, Anoniminių lošėjų grupę.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
