Sekite 15min Google
Kodėl vieni paaugliai azarto spąstams tampa pažeidžiamesni už kitus, kokius pirmuosius ženklus tėvai gali pražiūrėti ir kaip kalbėtis su vaiku sužinojus, kad jis lošia? Apie tai kalbamės su ilgametę darbo priklausomybių srityje patirtį turinčia I.Geršanova.
– Ar lošimų rizika būdinga tik vadinamųjų probleminių šeimų vaikams? Su kokiais paaugliais ir jų patiriamais sunkumais dažniausiai susiduriate savo praktikoje?
– Lošimų rizika tikrai nėra būdinga vien vaikams iš vadinamųjų probleminių šeimų. Apskritai pats „probleminės šeimos“ apibrėžimas gali būti klaidinantis. Savo praktikoje matau, kad išoriškai šeima gali atrodyti stabili, išsilavinusi, materialiai aprūpinta ir besirūpinanti vaiku, tačiau tai nėra atsakymas, kaip jos nariai jaučiasi tarpusavio santykiuose ir kiek joje yra tikro emocinio ryšio. Todėl vien šeimos socialinė padėtis, išsilavinimas ar materialinė gerovė neleidžia spręsti, ar vaikas yra apsaugotas nuo rizikingo elgesio.
Sutinku labai skirtingus paauglius. Vieni patiria stiprų nerimą, sunkiai pritampa tarp bendraamžių ar jaučiasi nuolat vertinami. Kiti susiduria su mokymosi ir dėmesio sunkumais, žema saviverte, vienišumu, pykčio protrūkiais, impulsyvumu ar polinkiu rizikuoti.
Kai kuriems sunku atpažinti ir įvardyti, kas su jais vyksta, todėl savo vidinę įtampą jie išreiškia elgesiu – atsitraukia, meluoja, laužo taisykles, provokuoja aplinkinius arba ieško stiprių pojūčių. Tarp jų – ir paaugliai, bėgantys iš namų, turintys sunkumų reguliariai lankyti mokyklą ar įsitraukti į mokymąsi, vartojantys alkoholį ar kitas psichoaktyviąsias medžiagas.
Nors šie sunkumai savaime nėra priklausomybė ir nereiškia, kad paauglys būtinai pradės lošti, jie gali didinti jo pažeidžiamumą elgesiui, kuris suteikia greitą atlygį, stiprius pojūčius ar galimybę trumpam atsitraukti nuo nemalonių išgyvenimų.
Kalbant apie paauglių pažeidžiamumą rizikingam elgesiui, svarbu atsižvelgti ir į šio amžiaus tarpsnio ypatumus. Paauglystėje smegenų sistemos, susijusios su planavimu, impulsų kontrole, emocijų reguliavimu ir ilgalaikių pasekmių vertinimu, dar bręsta. Kartu paaugliai yra itin jautrūs naujumui, stiprioms emocijoms, autonomijai, bendraamžių vertinimui ir greitam atlygiui. Todėl šiame amžiuje natūraliai padidėja impulsyvaus bei rizikingo elgesio tikimybė, o tam tikromis aplinkybėmis – ir rizika formuotis probleminiam ar priklausomam elgesiui.
Kiekvienas paauglys turi savitą vidinę logiką, net jeigu jo elgesys suaugusiajam atrodo problemiškas.
Vis dėlto vienodas biologinis amžius nereiškia vienodo sąmoningumo ir brandos. To paties amžiaus paauglių gebėjimas sustoti, įvertinti pasekmes, atpažinti savo būseną ir kreiptis pagalbos gali labai skirtis. Tam įtakos turi individualios neurobiologinės ir psichologinės ypatybės, sukauptos patirtys bei aplinka, kurioje vaikas auga.
Nepaisant sunkumų ir iššūkių, dėl kurių į konsultacijas kreipiasi paaugliai arba jų tėvai, svarbu matyti ne tik elgesį, bet ir patį jauną žmogų. Savo darbe nuolat įsitikinu, kad už nepageidaujamo paauglių elgesio sutinku unikalias, jautrias, gilias ir savaip išmintingas besiformuojančias asmenybes. Kiekvienas paauglys turi savitą vidinę logiką, net jeigu jo elgesys suaugusiajam atrodo problemiškas. Nuoširdžiai norėti suprasti šią logiką ir padėti atrasti konstruktyvių alternatyvų – mūsų, suaugusiųjų, užduotis.
– Kokią funkciją paauglio gyvenime gali atlikti lošimas ar azarto paieška? Ar tai gali būti būdas patirti dėmesį, pripažinimą, stiprias emocijas, priklausymą grupei ar pabėgti nuo kasdienių sunkumų? Ko jam gali trūkti šeimoje?
– Vienam paaugliui lošimas gali suteikti jaudulio ir stiprių pojūčių, kurių trūksta monotoniškoje kasdienybėje. Kitam – vilties laimėti, sėkmės, kompetencijos ar kontrolės jausmą, ypač jeigu kitose gyvenimo srityse jis dažnai patiria nesėkmę, bejėgiškumą ar nuolatinį vertinimą. Dar kitam tai gali tapti galimybe būti pastebėtam, pelnyti bendraamžių pripažinimą, priklausyti grupei arba bent trumpam pabėgti nuo vienatvės, nuobodulio, nerimo, gėdos, pykčio ir kitų sunkiai pakeliamų išgyvenimų.
Norint atpažinti, kokią funkciją paauglio gyvenime atlieka lošimas ar azarto paieška – kokį poreikį jis tokiu elgesiu mėgina patenkinti, kokią būseną pasiekti arba nuo kokio išgyvenimo atsitraukti, – svarbu suprasti, iš kokios šeimos ir aplinkos jis ateina.
Kaip ir minėjau, tai nereiškia, kad kiekvienas lošiantis paauglys yra nemylimas ar auga probleminėje šeimoje. Riziką gali didinti ne vien akivaizdus apleistumas ar smurtas. Kartais šeimoje rūpesčio daug, tačiau jis reiškiamas daugiausia patarimais, kontrole, reikalavimais, ir paauglys nepatiria, kad jo iš tiesų klausomasi ir kad jis yra priimamas. Santykyje gali stigti laiko, nuoširdaus domėjimosi, emocinio prieinamumo, aiškių ribų ir suaugusiojo pagalbos mokantis išbūti nusivylimą bei reguliuoti stiprias emocijas.
Reikšmės turi ir asmeninis paauglio impulsyvumas, dėmesio bei emocijų reguliavimo sunkumai, bendraamžių įtaka, nesėkmės mokykloje, patyčios, poreikis priklausyti ir patirti sėkmę, taip pat lošimų prieinamumas bei jų veikimo mechanizmai. Todėl negalime kiekvieno atvejo aiškinti vien šeimos santykiais ar vienu nepatenkintu poreikiu.
Vis dėlto artimų suaugusiųjų emocinė branda, t.y. gebėjimas pirmiausia atpažinti savo, o tuomet ir vaiko jausmus bei poreikius, apie juos kalbėtis ir konstruktyviai į juos reaguoti, yra labai svarbi. Jeigu patiems suaugusiesiems sunku būti kontakte su savo nuovargiu, pykčiu ar bejėgiškumu, jiems gali būti sunku išbūti ir su intensyviais paauglio išgyvenimais. O paauglystė, kaip žinome, jais dosni.
Tėvai turi daug auklėjimo žinių, tačiau teorinės žinios savaime dar nesukuria gyvo emocinio ryšio.
Šių sunkumų nereikėtų suprasti kaip kaltinimo tėvams ar globėjams. Mūsų visuomenėje ilgai buvo vertinamas gebėjimas save tramdyti, nutylėti jausmus ir pirmiausia kažkokiu stebuklingu būdu pasirūpinti kitais. Žmonės buvo gėdinami ir kaltinami dėl savo norų bei poreikių, todėl nenuostabu, kad šis santykis su savimi ir kitais vis dar perduodamas iš kartos į kartą.
Šiandien ryškėja ir kitas reiškinys: tėvai turi daug psichologinių bei auklėjimo žinių ir moka taisyklingai kalbėti, tačiau teorinės žinios savaime dar nesukuria gyvo emocinio ryšio. Apie jausmus galima kalbėti jų iš tiesų nepriimant ir nerodant. Tai primena dirbtinį obuolį – jis gali atrodyti labai tikroviškai, tačiau juo nepasisotinsi. Taip ir santykyje: vien taisyklingų frazių nepakanka, jeigu jose nėra gyvo žmogiškumo.
Paaugliai ypač jautrūs neatitikimui tarp to, ką suaugęs žmogus sako, ir to, ką iš tiesų jaučia bei perteikia savo elgesiu. Jie tarsi kviečia mus iš vaidmens pereiti į gyvą žmogišką santykį: „Parodyk man, ką jauti iš tikrųjų – tuomet žinosiu, kad tai, ką jaučiu aš, yra normalu.“
Tai nereiškia, kad tėvai turi išlieti vaikui visas savo emocijas. Jų užduotis – nuoširdžiai, bet brandžiai parodyti savo žmogiškumą, prisiimant atsakomybę už savo būseną. Nesigėdydami savęs, drąsiname atsiskleisti ir savo vaikus.
Kabinete, bendraudama su paauglių tėvais, dažnai girdžiu, kad šiuolaikiniai vaikai žino tik savo norus ir teises, bet nežino pareigų. Vis dėlto žinoti, ko iš tiesų nori ir ko tau trūksta, nėra tas pats, kas reikalauti, kad kiekvienas noras būtų patenkintas.
Vaikai gali labai gerai žinoti, kokio daikto, žaidimo ar pirkinio nori, tačiau jiems sunkiau atpažinti gilesnius ryšio, dėmesio, priėmimo, priklausymo, savarankiškumo ar sėkmės poreikius. Galbūt dėl to, kad mes patys dažnai pasakome vaikui, ką jis turi daryti, bet rečiau nuoširdžiai paklausiame, kas su juo vyksta ir ko jam trūksta.
Domėtis ir atliepti vaiko poreikius nereiškia panaikinti ribas ar pareigas. Priešingai – saugios ir nuoseklios ribos taip pat yra vaiko poreikis. Tačiau vien draudimas ar bausmė neatsako į klausimą, kokią funkciją, tarkime, lošimas atlieka jo gyvenime. Svarbu tai, kad jeigu ši funkcija lieka nesuprasta ir neatliepta, paauglys gali pradėti geriau slėpti savo elgesį arba vieną priklausomą elgesį pakeisti kitu. Ribos reikalingos, tačiau elgesio sustabdymas nėra tas pats, kas jo priežasties supratimas, kuris svarbus elgesio pokyčio įtvirtinimui ir išlaikymui.
Todėl svarbu ne iš anksto nuspręsti, ko vaikui trūksta, o kartu su juo tyrinėti: ką lošimas jam suteikia, kokiose situacijose noras lošti sustiprėja ir kas jo gyvenime pasikeistų, jeigu šio elgesio nebeliktų.
– Kokie vaiko elgesio ir emocinės būsenos pokyčiai gali rodyti, kad smalsumas ar statymas „dėl įdomumo“ pradeda virsti problema? Ką tėvai dažniausiai pražiūri?
– Atsakant į šį klausimą, svarbu atskirti bendrą pažeidžiamumą nuo požymių, rodančių, kad lošimas jau tampa problema.
Didesnį pažeidžiamumą gali rodyti stiprus impulsyvumas, nuolatinis intensyvių pojūčių ir greito atlygio poreikis, sunkumas išbūti nuobodulį ar nusivylimą, vienišumas, žema savivertė, nerimas, prislėgta nuotaika, sunkumai mokykloje ar santykiuose. Vis dėlto nė vienas iš šių požymių savaime nereiškia, kad vaikas pradės lošti.
Pagrindinis signalas, kad smalsumas pradeda virsti problema, yra mažėjanti pasirinkimo laisvė – mažėjanti elgesio kontrolė ir jo tęsimas nepaisant žalos. Paaugliui darosi sunku pasirinkti nelošti, sustoti arba laikytis susitarimų. Jis vis dažniau kalba ir galvoja apie statymus, susierzina negalėdamas lošti, pradeda naudoti didesnes sumas arba mėgina atsilošti prarastus pinigus. Gali atsirasti slapukavimas, melas apie pinigus ar veiklą internete, nepaaiškinamos išlaidos, skolinimasis, pinigų ar vertingų daiktų dingimas iš namų.
Dar vienas ryškus signalas – siaurėjantis paauglio interesų ir poreikių laukas. Lošimas tampa pagrindiniu malonumo, nusiraminimo, jaudulio ar bendrystės šaltiniu, o ankstesni pomėgiai, santykiai ir kasdienės veiklos ima prarasti reikšmę. Blogėja miegas, mokymasis, santykiai su šeima ir draugais, ryškėja nuotaikų svyravimai, nerimas ar pyktis. Todėl svarbu vertinti ne vieną atskirą požymį, o jų visumą, dažnėjimą ir poveikį vaiko kasdieniam gyvenimui.
Tėvai neretai pražiūri ankstyvąjį etapą, nes laukia akivaizdžių padarinių, pavyzdžiui, didelių skolų, vagysčių. Tačiau problema prasideda anksčiau – kai lošimas ima reguliuoti paauglio savijautą ir palaipsniui išstumia konstruktyvius savireguliacijos būdus.
Todėl svarbu vaiko realybe, jausmais, poreikiais ir sunkumais domėtis ne tik pastebėjus grėsmę. Jeigu nuoširdžiai kalbėtis pradedame tik kilus rimtai problemai, elgesys jau gali būti tapęs svarbiu vaiko savireguliacijos būdu.
– Ar vaizdo žaidimų mechanizmai, „loot boxai“ ir panašūs dalykai gali pratinti vaiką prie greito atlygio, rizikos ir noro bandyti dar kartą?
– Vaizdo žaidimų mechanizmų ir „loot boxų“ savo praktikoje tiesiogiai netyrinėju, todėl šiuo klausimu nenorėčiau kalbėti kaip šios srities ekspertė. Vis dėlto pats principas primena azartinį lošimą: žaidėjas perka ar gauna virtualią dėžutę iš anksto nežinodamas, koks prizas joje bus. Neapibrėžtumas, kartais patiriamas vertingas laimėjimas ir galimybė iškart bandyti dar kartą gali stiprinti greito bei atsitiktinio atlygio lūkestį.
Svarbu ne tik riboti išlaidas, bet ir domėtis, ką vaikas žaidžia, bei padėti jam atpažinti, kaip šie mechanizmai veikia.
Tai nereiškia, kad kiekvienas tokius žaidimus žaidžiantis vaikas pradės lošti. Kaip ir kalbėjome, rizika priklauso nuo daugelio veiksnių: vaiko impulsyvumo, emocinės būsenos, amžiaus, santykių, šeimos požiūrio į pinigus ir lošimus, tėvų nustatomų ribų bei to, kaip lengvai vaikas gali savarankiškai leisti pinigus.
Todėl svarbu ne tik riboti išlaidas, bet ir domėtis, ką vaikas žaidžia, patiems suprasti bei padėti vaikui atpažinti, kaip šie mechanizmai veikia ir kad noras bandyti „dar vieną kartą“ kyla neatsitiktinai.
– Ką pirmiausia turėtų daryti tėvai, sužinoję, kad vaikas ar paauglys lošia? Kaip kalbėti, kad jis neužsidarytų ir nepradėtų dar labiau slėpti savo elgesio?
– Būtent pirmoji tėvų reakcija neretai lemia, ar paauglys pradės kalbėti, ar dar labiau slėps savo elgesį. Todėl svarbu nepradėti pokalbio apimtiems pykčio ar panikos. Gėdinimas, moralizavimas, grasinimai ir reikalavimas tuoj pat viską prisipažinti dažniausiai nepadeda suprasti situacijos – tik sustiprina vaiko poreikį gintis, meluoti arba slėpti.
Savo praktikoje dažnai matau, kad pirmiausia reguliuoti reikia ne vaiko elgesį, o suaugusiųjų būsenas ir reakcijas į jį. Suprantama, kad išsigandę tėvai nori kuo greičiau sustabdyti netinkamą elgesį ir tikisi, jog specialistas vaiką „sutvarkys“. Tačiau noras pakeisti vaiką neretai užgožia esminį klausimą, ką savo elgesyje ir santykyje su juo galėtų keisti patys suaugusieji.
Šis klausimas neretai sukelia tėvų ar globėjų pasipriešinimą, nes būna išgirstas kaip vaiko elgesio pateisinimas, atsakomybės perkėlimas suaugusiesiems ar net jų kaltinimas. Tačiau tai sakau ne norėdama kritikuoti, o priešingai – priminti apie jų turimą galią daryti įtaką situacijai. Dažniausiai vaiko elgesio negalime pakeisti tiesiogiai, tačiau galime keisti savo reakcijas, nustatomas ribas ir patį santykį su vaiku.
Pirmasis žingsnis sužinojus apie vaiko lošimą – pasirūpinti savo būsena ir tik tada pradėti pokalbį su vaiku.
Paaugliai labai jautrūs suaugusiojo būsenai. Būdami šalia emociškai susireguliavusio, savo pyktį ir baimę gebančio atpažinti suaugusiojo, jie dažnai ir patys ima reaguoti kitaip. Vaikai ir paaugliai santykyje yra gana lankstūs – lankstumo neretai labiau pritrūksta mums, suaugusiesiems.
Taigi pirmasis žingsnis sužinojus apie lošimą – pasirūpinti savo būsena ir tik tada pradėti pokalbį su vaiku. Jei trūksta žinių arba sunku suvaldyti savo reakcijas, verta pirmiau patiems pasikonsultuoti su specialistu.
Kartais padeda pasimatuoti save vaiko vietoje: su kokiu žmogumi mums norisi kalbėtis ir priimti jo žodžius, o nuo kokio norisi užsidaryti, gintis, bėgti ar priešintis? Pokalbį su vaiku galima pradėti nuo konkretaus pastebėjimo: „Pamačiau, kad statei pinigus, ir man dėl to neramu. Nenoriu tavęs užsipulti – noriu suprasti, kas vyksta.“
Svarbu ne tardyti ir reikalauti prisipažinti, o nuoširdžiai domėtis: „Kada tai prasidėjo?“, „Kas tave įtraukė?“, „Ką jauti prieš lošdamas ir po to?“, „Ką tau tai suteikia?“ Pagarba ir saugumas – žinojimas, kad už tiesą paauglys nebus pažemintas ar atstumtas – yra ne mažiau svarbūs negu aiškus ribų ir pasekmių įvardijimas. Svarbiausia žinutė paaugliui galėtų būti tokia: „Mes šio elgesio neignoruosime ir nustatysime ribas, bet tu su šia problema neliksi vienas.“ Taip tėvai išlaiko ir ryšį, ir suaugusiųjų atsakomybę.
Tėvai turi pasirūpinti saugumu ir nustatyti aiškias ribas: išsiaiškinti, ar nėra skolų, ar nebuvo naudojami svetimi pinigai, ar paauglys nepatiria kitų žmonių spaudimo, taip pat apriboti jo prieigą prie pinigų ir lošimų platformų. Ribos turėtų būti pateikiamos kaip apsauga, o ne kerštas ar pažeminimas.
Labai svarbu, kad pasekmės būtų logiškai susijusios su konkrečiu elgesiu. Visų sunkumų sprendimas tomis pačiomis drausminimo priemonėmis – telefono atėmimu, draudimu naudotis internetu, susitikti su draugais ar dalyvauti popamokinėje veikloje – dažnai sukelia tik daugiau painiavos, pasipriešinimo ir slėpimo.
Taip pat svarbu neapsiriboti paauglio pažadu „daugiau taip nedarysiu“. Kai lošimas jau tampa veiksmingu savireguliacijos būdu, mokytis kitų būdų yra sunku. Kam rinktis ilgesnį ir daugiau pastangų reikalaujantį kelią, jeigu jau atrastas greitas ir patikimai veikiantis? Panašiai veikia ir psichoaktyviosios medžiagos: nusiraminti, patirti malonumą, jaudulį, drąsą ar atsitraukti nuo skausmingų išgyvenimų galima ir kitais būdais, tačiau medžiaga ar priklausomas elgesys pasiūlo trumpąjį kelią.
Tai galima palyginti su paskola įsigytu „Ferrari“: trokštamą patirtį gauni iš karto, tačiau ilgainiui tenka mokėti vis didesnę kainą, o negrąžinta „skola“ pradeda ardyti kitas gyvenimo sritis. Lošimas nesukuria naujo žmogiškojo poreikio – jis tampa greitu būdu pasiekti trokštamą būseną.
Todėl reikia stebėti, ar jis iš tiesų geba sustoti, ar lošimas nesikartoja, ar neatsiranda irzlumo, melo, skolinimosi, pinigų vagysčių, mokymosi, miego ir santykių apleidimo. Jei matyti kontrolės praradimas ar reikšminga žala, profesionalios pagalbos vaikui atidėlioti nereikėtų – verta kreiptis į paauglių psichikos sveikatos arba priklausomybių specialistus.
Ilgalaikis tėvų uždavinys nėra vien sustabdyti lošimą. Paaugliui reikia padėti atrasti kitų būdų nusiraminti, patirti malonumą, sėkmę ir artumą, išbūti nusivylimą bei atsigauti po nesėkmės. Nors šių gebėjimų pagrindai formuojasi nuo mažens, juos galima ugdyti ir stiprinti visą vaikystę bei paauglystę – mokantis atpažinti savo jausmus ir poreikius bei ieškoti saugių būdų jais pasirūpinti.
