Tačiau psichologai atkreipia dėmesį į kitą, daug rečiau atpažįstamą būseną, kuri išoriškai atrodo labai panaši į perdegimą, bet iš tiesų yra visiškai kitokia.
Tai – nepakankama psichologinė stimuliacija, arba kitaip – protinis „nuobodulio perteklius“.
Jeigu perdegimą palygintume su interneto naršykle, kurioje atidaryta per daug puslapių vienu metu, tai nepakankama stimuliacija būtų viena vienintelė, bet labai nuobodi „kortelė“. Iš pirmo žvilgsnio abi būsenos gali sukelti nuovargį, apatiją ir motyvacijos stoką. Tačiau jų priežastys ir sprendimo būdai visiškai priešingi.
Perdegimas kyla iš lėtinio streso, emocinės perkrovos ir nuolatinių reikalavimų. O nepakankama stimuliacija atsiranda tada, kai nesugebame patenkinti natūralaus smegenų poreikio iššūkiams, naujumui, prasmei ir įsitraukimui.
Kaip atskirti, kas vyksta būtent su jumis? Psichologijos mokslu pagrįsti trys ženklai gali padėti tai suprasti.
1. Jūsų nuovargis – „tuščias“, o ne „sunkus“
Tiek perdegimas, tiek nepakankama stimuliacija sukelia nuovargį. Tačiau pats nuovargio jausmas labai skiriasi.
Perdegimas paprastai jaučiamas kaip sunkus, slėgiantis, perpildytas nuovargis – tarsi ilgą laiką būtumėte veikę „perkaitusiu režimu“. Jį lydi emocinė įtampa, irzumas, bejėgiškumas.
O nepakankama stimuliacija sukelia visai kitokį – lengvą, tuščią, blankų nuovargį. Tai nėra per didelio krūvio pasekmė. Greičiau – jausmas, kad jūsų vidiniai „resursai“ stovi be darbo. Lyg būtumėte galingas variklis, kuris dirba pačiu minimaliu pajėgumu.
2020 m. žurnale Current Directions in Psychological Science publikuoti tyrimai rodo, kad nuobodulys – tai ne silpnumo ženklas, o signalas. Lygiai taip, kaip skausmas praneša apie fizinį disbalansą, nuobodulys signalizuoja apie pažintinį – kai mūsų dėmesys nėra prasmingai įtrauktas, o veikla neturi asmeninės prasmės.
Tokiu atveju energijos tarsi netrūksta, bet ji neturi kur „nusėsti“, todėl pamažu išsisklaido. Jūs atsikeliate turėdami jėgų, bet dienos eigoje vis tiek jaučiatės išsekę – ne todėl, kad per daug darote, o todėl, kad niekas jūsų iš tikrųjų neįtraukia.
Ką daryti? Čia nepadės dar daugiau poilsio. Reikia ne atsigulti, o „atgyti“. Maža naujovė, iššūkis ar įdomus užsiėmimas dažnai padaro stebuklą. Kartais pakanka nedidelio pokyčio – naujo projekto, naujos temos, naujos perspektyvos – kad protas vėl „įsijungtų“.
2. Jūsų emocijos tapo blankios
Ir perdegimas, ir nepakankama stimuliacija gali išmušti iš emocinės pusiausvyros. Tačiau emocinis fonas šiose būsenose kardinaliai skiriasi.
Perdegimas pasižymi emociniu „karščiu“: dirglumu, ciniškumu, pykčiu, nusivylimu, nuolatiniu vidiniu spaudimu.
Nepakankama stimuliacija – priešingai – sukelia emocijų „išblukimą“. Jūs nesate nei labai pikti, nei labai liūdni. Tiesiog… niekas nebejaudina. Emocijos tampa plokščios, atsiranda abejingumas. Ne todėl, kad perdegėte, o todėl, kad seniai nebuvote nuoširdžiai sujaudinti ar įkvėpti.
Moksliniai tyrimai rodo, kad nuobodulys yra žemo sužadinimo būsena. Smegenys lėtėja, emociniai centrai „miega“, nes nėra stimulo, kuris sukeltų džiaugsmą, susidomėjimą ar net sveiką įtampą.
Jeigu vis dažniau jaučiatės emociškai atitolę, lyg stebėtumėte gyvenimą pro stiklą, verta savęs paklausti: gal jūsų protas tiesiog per ilgai gyveno „sėslų“ gyvenimą?
Tokiu atveju jam nereikia dar daugiau ramybės. Jam reikia judesio. Nauji potyriai, rizika, kūryba, mokymasis, santykių gyvinimas – visa tai padeda atgaivinti emocinį jautrumą.
3. Jūs svajojate ne apie poilsį, o apie „kibirkštį“
Vienas tiksliausių būdų atskirti perdegimą nuo nepakankamos stimuliacijos – pažiūrėti, apie ką jūs svajojate.
Perdegę žmonės trokšta „mažiau“: mažiau atsakomybės, mažiau triukšmo, mažiau žmonių, mažiau reikalavimų. Jie svajoja apie tylą, apie dingimą, apie pabėgimą nuo visko.
Nepakankamai stimuliuojami žmonės svajoja priešingai – apie „daugiau“:
- daugiau įkvėpimo,
- daugiau veiksmo,
- daugiau iššūkių,
- daugiau prasmingų patirčių.
Jie galvoja: „Norėčiau naujo projekto“, „Noriu išmokti kažką naujo“, „Man trūksta įdomumo“, „Reikia pokyčio.“
Naujausi tyrimai rodo, kad šie troškimai nėra kaprizai ar nepastovumas. Tai – smegenų homeostatinis signalas, rodantis, kad jūsų įsitraukimo lygis nukrito žemiau optimalaus.
Todėl net ir gerai pailsėję jūs galite jaustis tušti. Kūnas – pailsėjęs, bet vidinė „kibirkštis“ neatsinaujina, nes niekas nepakelia jūsų pažinimo lygio iki to, kuriame jaučiatės gyvi.
Tokiu atveju papildomas poilsis neduos apčiuopiamos naudos. Reikia sąmoningos, kryptingos stimuliacijos.
Pabandykite įvardyti vieną stagnuojančią sritį – darbe, kūryboje, mokymesi ar santykiuose – ir į ją įnešti naują iššūkį. Tai gali būti:
-
nauja veiklos forma,
-
visiškai naujas žinių laukas,
-
kitas literatūros ar turinio žanras,
-
naujas socialinis užsiėmimas su artimu žmogumi.
Tokie pokyčiai priverčia skirti dėmesį, įsitraukti ir pažadina smegenis iš „miegančio režimo“.
Kada verta sunerimti?
Svarbu pabrėžti: perdegimas – rimta būsena, reikalaujanti poilsio, ribų ir kartais net profesionalios pagalbos. Tačiau ne kiekvienas nuovargis yra perdegimas. Labai dažnai tai – neišnaudota energija, smalsumas be erdvės augti ir vidinis potencialas, kuriam tiesiog per ankšta.
Kartais didžiausias nuovargis kyla ne nuo to, kad per daug gyvename, o nuo to, kad gyvename per mažai įtraukiančiai.
Perengta pagal „Forbes“
