Sekite 15min Google
Tačiau ar tai reiškia, kad DI gali tapti psichoterapeuto pakaitalu? Psichiatras, psichoterapeutas Olegas Lapinas mano, kad kai kuriose srityse DI jau dabar gali pranokti žmogų – jis turi daugiau žinių, gali greičiau apdoroti didžiulius informacijos kiekius, pastebėti daugiau galimų sprendimų ir net padėti terapeutui geriau suprasti klinikinę situaciją.
Vis dėlto psichoterapijoje yra dalykų, kurių vien žiniomis pakeisti neįmanoma. Pasak O. Lapino, esminis skirtumas slypi ne gebėjime suprasti, o žmogiškame kontakte, empatijoje ir gebėjime būti kartu su kitu žmogumi.
Konferencijoje „NeuroRestartas“ O. Lapinas skaitys pranešimą „Ką DI jau dabar daro geriau nei jūsų psichoterapeutas ir kur jo riba?“. Su O. Lapinu kalbamės apie tai, ką psichoterapeutui jau dabar verta patikėti dirbtiniam intelektui, o ko – ne.
Jeigu dirbtinis intelektas jau gali išklausyti, prisiminti visą mūsų pokalbių istoriją ir niekada nepavargti nuo tų pačių problemų, ką psichoterapeutas žmogus vis dar daro geriau?
Į šį klausimą labai dažnai atsako patys mūsų klientai. Jie, atėję pas mus, neretai pasako, kad pasitarė su dirbtiniu intelektu, geriau suprato savo situaciją ir, nepaisant to, vis tiek atėjo pas mus. Tai reiškia, kad jie žmogišką kontaktą vertina labiau nei vien supratimą.
Suprasti savo situaciją galima ir pačiam. Jeigu skaitai knygas, gali pasakyti: „Dabar suprantu, tai, kas čia rašoma, – apie mane.“ Lygiai taip pat labai neblogą supratimą apie tai, kas vyksta, gali suteikti dirbtinis intelektas.
Tačiau žmonės savo poreikius tenkina ne tiek per supratimą, kiek per tiesioginį davimą ir gavimą. Tai – tiesioginis kito žmogaus dėmesys ir galimybė pačiam atsiverti kitam žmogui. To dirbtiniame intelekte nėra. Psichoterapeutas klientui suteikia erdvę, kurioje jis gali tylėti, kalbėti, jausti arba nejausti. O klientas terapeutui pasakoja savo istoriją, dalijasi emocijomis, baimėmis ir fantazijomis. Tai yra abipusis procesas.
Psichoterapeutas unikalus tuo, kad su klientu gali dalytis savo asmenine patirtimi, kurios neturi DI. Kiek tai svarbu?
Psichoterapeutai kartais tai daro, tačiau vengia užkrauti klientą savo asmeninėmis istorijomis. Mokymuose nerekomenduojama tuo piktnaudžiauti, jei tai daroma, turi būti aiški nauda klientui. Galima papasakoti istoriją apie panašų klientą arba apie tai, kaip pačiam pavyko su kažkuo susitvarkyti. Tačiau tai neturi užgožti paties kliento patirties.
Dirbtinis intelektas gali būti be galo kantrus, nevertinti, prisitaikyti prie žmogaus kalbos ir nuotaikos. Ar neparodo tai kai kurių pačių psichoterapijos silpnųjų vietų? Ko visgi jis negali suteikti žmogui?
DI negali suvokti ir priimti jūsų kūno kalbos, emocijų, skirti jums žmogiško dėmesio. Jis gali būti labai kokybiškas to, ką jūs į jį sudėjote, atspindys. Kai kuriose srityse DI netgi gali būti kokybiškesnis už terapeutą, nes turi ryšį su visa žmonijos žinių ir informacijos visuma. Jis gali žinoti daugiau negu terapeutas ir efektyviau suprasti problemą.
Be to, jis neturi kai kurių terapeutų prietarų. Dalis terapeutų mano, kad viskas susiję su tuo, jog žmogus netinkamai kvėpuoja. Kiti mano, kad problemos kyla todėl, kad žmogus nepasako, ką galvoja savo šeimoje. Dar kiti aiškina problemas egzotiškesniais dalykais. Šių prietarų dirbtinis intelektas neturi, nes savo atsakymus grindžia mokslinėmis žiniomis ir gali surinkti informaciją iš labai didelės informacijos visumos. Šioje vietoje jis tikrai gali lenkti terapeutą ir geriau nustatyti problemos esmę bei atkreipti dėmesį į svarbius dalykus.
Ką prarandame, kai dirbtinis intelektas negali „pamatyti“ žmogaus kūno kalbos?
Jis negali pastebėti, kad mūsų kūnas prieštarauja mūsų žodžiams. Mes galime sakyti „gerai, normaliai“, tačiau tuo pačiu metu neramiai judinti rankas, keisti kūno pozą, sulaikyti kvėpavimą.
Dabar kuriamos sistemos, kurios jau mokosi skaityti kūno kalbą, atpažinti veido mikrojudesius. Tačiau esmė ne tik ta, kad dirbtinis intelektas dar nemoka nustatyti kūno kalbos. Jis išmoks, jau dabar mokosi. Esmė ta, kad dirbtinis intelektas negali suteikti žmogui žmogiško priėmimo. Jis gali suteikti priėmimą intelektiniu lygmeniu, neatmesdamas to, ką žmogus jam parašė. Tačiau žmogiškas priėmimas yra daugiau.
Tai ir pauzė, kurią terapeutas gali atlaikyti. Pastarasis gali leisti žmogui pagalvoti, neužduoti jam iš karto klausimo, kaip tai daro dirbtinis intelektas: „Ar tu norėtum, kad aš dar pateikčiau lentelę, pasiūlymus ar paieškos rezultatų?“
Psichoterapeutas tai laikytų įkyrumu. Jis neprimestų to savo klientui. Jeigu klientas tyli, terapeutas gali toleruoti jo tylėjimą. Tai svarbu todėl, kad klientas gali kalbėti savo tempu. Jis gali kažko nepasakyti, gali pasakyti tai, kam yra pasiruošęs.
Psichoterapijoje labai svarbus terapinis santykis. Bet ar žmogui iš tiesų būtina žinoti, kad jį supranta kitas žmogus, ar užtenka jausmo, kad esi suprastas?
Žmogui svarbu ne tik žinoti, bet ir jausti. Kad jaustų, jis turi patirti terapeuto empatiją. O kad atsirastų empatija, terapeutas turi pats būti žmogus. Tam, kad žinotumėte, jog aš suprantu, kaip jums skauda, man kažkada pačiam turėjo skaudėti. Jeigu man niekada neskaudėjo, aš nesuprasiu, ką reiškia, kai jūs sakote, kad jums skauda.
Dirbtinis intelektas išmoksta pritarti. Jis sako: „Suprantu, kaip tau sunku.“ Tačiau jis niekada nepatyrė to skausmo, todėl negali reaguoti empatiškai, kaip tai gali daryti žmogus. Todėl dirbtinis intelektas, jeigu neišmoks pats jausti to, ką jaučia žmogus, niekada netaps tokiu gyvu pašnekovu. Jis galės tik labai įtikinamai imituoti empatiją.
Ar gali būti, kad kai kuriais atvejais žmogui net patogiau kalbėti su dirbtiniu intelektu nei su terapeutu? Ką DI suteikia, ko žmogus kartais nedrįsta ieškoti terapijos kabinete?
Taip. Dirbtinio intelekto programos daugiausia sukurtos palaikančiam režimui. Net jeigu galima pakeisti režimą ir, pavyzdžiui, pasirinkti sarkastišką, jis vis tiek jus palaiko.
Tikras terapeutas nebūtinai palaikys. Tai suteikia dirbtiniam intelektui tam tikrą pozityvumo pranašumą. Jis visada pozityvesnis, visą laiką moka jus palaikyti. Gyvas terapeutas to nedaro, nes jis turi savo ribas. Tačiau kartu tai gali virsti ir trūkumu, nes terapijoje nebūtina visko palaikyti.
Dirbtinis intelektas dažnai atrodo kaip ekspertas, kuris jau turi atsakymą. Ar tai nėra didelis jo pranašumas?
Terapeutas dažniausiai nežino, ką šiandien pasakos klientas, kokia bus jo problema ir kaip ji išsispręs. O dirbtinis intelektas dažniausiai žino. Jis turi problemų sprendimo pranašumą, nes gali prieiti prie duomenų bazės, kurioje jau yra daugybė sprendimų.
Todėl jis nepamainomas, kai reikia išspręsti techninę problemą. Pavyzdžiui, kaip teisingai atlikti kvėpavimo pratimą. Dirbtinis intelektas žinos ir turės daug variantų, o terapeutas žinos tik tai, ką pats moka.
Dirbtinis intelektas techninių sprendimų turi daugiau. Tačiau terapeutas ir neturi žinoti visų sprendimų. Jis nori, kad jo klientas pats surastų tuos sprendimus. Dirbtinis intelektas jau suteikia tuos sprendimus. Deja, dažnai ir klaidingus.
Taigi jo ekspertiškumas kartais gali būti iliuzinis?
Taip. Dirbtinio intelekto praktiniai patarimai dažnai yra tikimybiniai: galbūt reikia paspausti šitą, galbūt padaryti taip. Tačiau jis tai pasako kategorišku tonu, lyg tikrai žinotų.
Aš pats daug kartų tariausi su dirbtiniu intelektu dėl mechaninių gedimų. Pavyzdžiui, klausiau, kodėl neįsijungia spausdintuvas. Jis pateikia labai daug paaiškinimų ir nurodymų, o paaiškėja, kad visi jie klaidingi. Todėl dirbtiniam intelektui dar negalima patikėti chirurginės operacijos arba kosminio laivo paleidimo. Jis gali labai užtikrintu tonu pateikti programą, o paskui paaiškėja, kad ji neteisinga. Terapeutas nežino ir dėl to kartu su klientu ieško.
Vadinasi, nežinojimas terapijoje gali būti ne trūkumas, o vertybė?
Labai svarbi vertybė. Jeigu terapeutas nežino, ir klientas turi pasukti galvą. Tai suteikia klientui daugiau atsakomybės. Nežinojimas sukuria erdvę atradimams. Dirbtinis intelektas labiau panašus į ekspertą. Jis jau žino, kaip sprendžiama problema. Ir dažnai žino klaidingai, bet nuduoda, kad žino labai teisingai.
Kaip Jūs įsivaizduojate, ar ateityje psichoterapeutui reikės būti geresniam už DI, ar užteks mokėti gerai dirbti kartu su juo? Kaip, Jūsų manymu, pasikeis pats terapeuto vaidmuo?
Klientai ir terapeutai jau dabar ne pirmą mėnesį naudoja dirbtinį intelektą – apibendrinimams, diagnostikai, net medicinoje. Pavyzdžiui, rentgeno nuotraukų interpretacija parodė, kad dirbtinis intelektas gali geriau interpretuoti rentgeno nuotraukas ir tomografijos tyrimus negu radiologas. Jis daugiau pastebi. Tačiau kartu su dirbtiniu intelektu terapeutas geriau supranta, kokia yra klinikinio atvejo esmė.
Mes jau dabar dirbame drauge su dirbtiniu intelektu. Pavyzdžiui, galiu aprašyti situaciją, kai žmogui kyla panikos priepuoliai, ir paklausti apie tam tikrų vaistų derinimą. Jis greitai įvertina situaciją ir pateikia informaciją apie galimas sąveikas.
DI gali padėti greitai įvertinti ir klinikinę situaciją. Pavyzdžiui, poroje vyras sėdi nusisukęs ir tyli, o moteris su ašaromis pasakoja, kaip kankinasi. Dirbtinis intelektas gali greitai pasakyti, kad tai, kas vyksta šioje situacijoje, panašu į neišreikštą vyro agresiją, dėl kurios jis dar labiau nutolsta nuo žmonos, o jai tai sukelia dar didesnį skausmą. Pamatyti situacijos dinamiką dviem trimis sakiniais labai patogu naudojant dirbtinį intelektą.
Jeigu reikėtų nubrėžti vieną aiškią ribą: kokį psichoterapijos darbą jau šiandien drąsiai patikėtumėte DI, o kokio jam nepatikėtumėte niekada?
Žinias apie vaistus, jų dozes ir tarpusavio sąveikas, terapinės situacijos ir jos dinamikos supratimą – visa tai aš galiu patikėti dirbtiniam intelektui.
Tačiau kontaktas, kūno terapija, šeimos konsteliacijos, psichodrama, nedirektyvioji terapija yra tik žmogiška terapijos dalis, kurios joks dirbtinis intelektas nepakeistų.
Plius yra intuityvus jutimas. Ne variantai, kad gali būti ir tas, ir tas, ir tas, bet intuityvus jutimas, kas yra konkrečiam klientui. Empatija, gebėjimas atsistoti į kito žmogaus vietą, žinojimas, kada geriau patylėti, kada tinka humoras, o kada netinka – visa tai būdinga tik žmogui. Dirbtinis intelektas dar daug metų neįgis šių savybių.
Žmogus ateityje gali rinktis DI ne tik todėl, kad jis patogesnis, pigesnis, bet ir todėl, kad yra prieinamas bet kuriuo paros metu. Ar nematote pavojaus, kad DI taps terapeutu, draugu ar net autoritetu?
Nepavadinčiau to pavojumi. Atsiradęs kinas nesukėlė pavojaus teatrui. Kiekvienas surado savo nišą. Manau, kad dirbtinis intelektas yra labai greitas ir patogus sekretorius. Tačiau sekretorius neatstoja nei vadovo, nei darbininko darbo. Jis yra pagalbininkas. Koks gali būti pavojus iš pagalbininko? Iš tikrųjų – joks. Pagalbininkas visada liks pagalbininku.
Jis gali tapti pavojingas tik žmonių galvose – tų, kurie jaučia didelę baimę ir neužtikrintumą dėl savo žinių ar kompetencijos. Jiems DI gali kelti pavojų kaip konkurentas, kaip tas, kuris išstums juos ir užims jų vietą.
Tokia psichologija ir gimdo idėjas, kad dirbtinis intelektas valdys žmoniją ar ją užkariaus. Tai – žmogiškų aistrų priskyrimas algoritmams, projekcija: jeigu aš norėčiau sunaikinti, vadinasi, ir jis norės sunaikinti. Pamirštama, kad algoritmai neturi norų. Tai ir skiria žmogų nuo DI. Jie operuoja žiniomis ir informacija, bet neturi intereso ir norų. Kodėl? Todėl, kad jie neturi mirtingumo, kūno, žmogiškojo „aš“, neturi ego, vadinasi, neturi ir su ego susijusių baimių, pavydo ir panašių savybių. Svarbu suvokti, kad neturime rinktis tarp psichoterapeuto ir DI, bijoti, kad DI užkariaus žmoniją. Pasaulyje gali egzistuoti ir žmogus, ir DI, nebūtinai tik viena arba kita.
Daugiau apie tai psichiatras, psichoterapeutas O. Lapinas kalbės savo pranešime tema „Ką DI jau dabar daro geriau nei jūsų psichoterapeutas ir kur jo riba?“ kasmetinėje mokslinėje–praktinėje konferencijoje „NeuroRestartas“, kuri vyks spalio 10 d. „Radisson Blu Hotel Lietuva“, Vilniuje. Konferencijos misija – edukuoti apie moksliškai pagrįstus būdus fizinei, psichoemocinei, dvasinei sveikatai stiprinti. Šių metų konferencijos tema – „Sveikata ir gerovė dirbtinio intelekto amžiuje“.
