Sekite 15min Google
Nuo kovos dėl dėmesio – prie kovos dėl jausmų
Pasak psichiatro, socialinių tinklų laikais technologijos pirmiausia kovojo dėl vieno riboto žmogaus resurso – jo dėmesio. Tačiau DI keičia šios kovos pobūdį.
„Anksčiau kova vyko dėl mūsų dėmesio. Dabar dirbtinis intelektas pradeda kovoti ir dėl mūsų širdžių – dėl mūsų pasitikėjimo, emocinio ryšio ir prisirišimo.“
Būtent todėl, M. Jasulaičio manymu, svarbu ne tik klausti, ką DI gali padaryti, bet ir stebėti, kaip keičiasi pats žmogus, pradėjęs su juo bendrauti.
„Dirbtinis intelektas yra tarsi mūsų sukauptų žinių arba mūsų sukauptos informacijos, kurią į jį sudėjome, veidrodis. Man atrodo, tai yra labai įdomus fenomenas, kuris stipriai darys įtaką mūsų tolesnei, kaip rūšies, raidai.“
Šiandien žmogus gali vienu metu turėti šimtus ar tūkstančius virtualių kontaktų, tačiau tai dar nereiškia, kad jis turi daugiau santykių. Priešingai – tikras ryšys, kuriame galima būti savimi, gali būti labai ribotas. Ir čia DI tampa ypač patrauklus. Jis visada pasiekiamas, kantrus, nepertraukinėja, nepavargsta ir nereikalauja iš žmogaus nieko mainais.
„Algoritmas gali būti greitesnis, prieinamesnis, jis gali kantriai atsakinėti į mūsų klausimus. Jis niekada nepavargs.“
Tačiau būtent tai, kas atrodo kaip didžiausias privalumas, gali tapti ir problema.
Didžiausias pavojus – pradėti painioti labai gerą pokalbį su tikru santykiu
M. Jasulaitis atkreipia dėmesį, kad žmogus gali labai greitai prisirišti prie pokalbių roboto. Ypač tada, kai kreipiasi į jį sunkiu gyvenimo momentu.
„Žmogui tokioje situacijoje labai lengva užmegzti su juo betarpišką emocinį ryšį ir prisirišti.“
Pokalbių robotas gali atrodyti patogesnis už žmogų būtent todėl, kad nesipriešina.
„Problema ne tai, kad robotas gali pateikti klaidingus atsakymus, haliucinacijas. Problema, kad jis gali tapti patogesnis už tikrą žmogų, nes jis neparodo savo ribų, neprieštarauja.“
Tikras draugas ar terapeutas nebūtinai visada pasakys tai, ką norime išgirsti. Kartais jis paprieštaraus, kartais sukels nepatogumą, kartais teks išbūti tyloje.
„Gyvas terapeutas arba tikras draugas prieštaraus, kartais nepalaikys mūsų. O tame santykyje su pokalbių robotu nėra abipusiškumo.“
Psichiatro teigimu, būtent abipusiškumas yra viena esminių tikro santykio dalių.
„Jeigu mes kalbėtume apie draugystę, aš noriu, kad būtų 50 proc. man, 50 proc. – tau. Kai tu kalbi, aš tavęs išklausau, tu pasiguodi, paskui tu manęs išklausai.“
Tikrame santykyje svarbu ne tik tai, kas pasakoma žodžiais. Svarbios pauzės, veido išraiškos, kūno reakcijos, net nejaukumas.
„Mūsų mimikos skaitymas, mūsų veidrodinių neuronų sinchronizacija, atkartojimas vienas kito yra labai svarbūs tame santykyje ir mūsų centrinei nervų sistemai.“
Todėl DI, jo manymu, gali būti puikus įrankis, tačiau neturėtų tapti tuo, kas pakeičia gyvą ryšį.
„Technologija gali padėti, bet ji neturi tapti žmogiško santykio pakaitalu.“
Kai DI nebe padeda mąstyti, o pradeda mąstyti už mus
Kita problema, apie kurią kalba M. Jasulaitis, – DI naudojimas ne kaip pagalbininko, o kaip kognityvinio pakaitalo. Pavyzdžiui, užuot pačiam parašius laišką, galima pateikti DI kelis sakinius ir paprašyti juos suformuluoti. Užuot perskaičius ilgą straipsnį, galima paprašyti dirbtinio intelekto išskirti pagrindines mintis.
„Šiuo atveju silpnėja mūsų kognityvinės funkcijos, nes silpnėja mūsų kantrybės jausmas, gebėjimas išbūti procese.“
Pasak jo, ilgainiui tai gali turėti įtakos ir gebėjimui mąstyti, ir kalbai.
„Jeigu kalbėtume apie darbą su tekstais, prastėja mūsų gebėjimas rasti sąsajas tekste. Jeigu kalbėtume apie rašymą, skursta mūsų žodynas, blogėja mūsų asociatyvūs gebėjimai surasti tam tikras sąsajas tarp žodžių, tarp sakinių struktūrų.“
Jis tai lygina su fiziniu kūnu: nenaudojama funkcija silpnėja.
„Evoliucija vadovaujasi principu: ko nenaudoji, išmesk.“
Todėl, jo teigimu, DI turėtų būti naudojamas taip, kad stiprintų žmogaus gebėjimus, o ne juos pakeistų.
„Naudojimasis DI ne kaip įrankiu, kuris mane pastiprintų, bet kaip kognityviniu pakaitalu, iš tiesų yra susijęs su didele rizika silpnėti kognityvinėms funkcijoms.“
Žinoti dar nereiškia suprasti
Dar viena DI problema – žinojimo iliuzija. Žmogus gauna išsamų atsakymą, jame mato daug sudėtingų terminų ir gali pajusti, kad dabar jau supranta mediciną, teisę ar kitą sudėtingą sritį. Tačiau, pasak psichiatro, tai gali būti tik pseudožinojimas.
„Tu gauni tam tikrus žodžius, tam tikras sąvokas ir iš esmės atrodo, kad tu suvoki medicininius ar branduolinės fizikos dalykus. Bet iš esmės tai nėra tikras žinojimas.“
Tikras supratimas atsiskleidžia tada, kai žmogus pats gali informaciją paaiškinti, susieti ją su kita medžiaga ir suprasti platesnį kontekstą.
Ypač pavojinga, kai žmogus DI pateikia tik dalį informacijos apie savo sveikatą ir gauna užtikrintai skambantį atsakymą, nors be papildomos informacijos jis gali būti absoliučiai klaidingas. M. Jasulaičio manymu, DI gali būti labai naudingas psichoedukacijai – norint suprasti, kas yra depresija, perdegimas ar kitas sutrikimas, pasiruošti pokalbiui su specialistu, tačiau jis neturėtų tapti specialistą pakeičiančia diagnostikos sistema.
Perteklius taip pat gali tapti psichikos išbandymu
Psichiatras siūlo į dabartinį gyvenimą pažvelgti ir per kitą prizmę – ne per trūkumą, o per perteklių.
Ankstesnės kartos daug dažniau susidurdavo su fiziniu darbu, nepritekliumi, aiškesnėmis gyvenimo ribomis. Šiandien gyvename kur kas didesnio komforto ir pasirinkimo sąlygomis. Tačiau žmogaus psichika prie pertekliaus taip pat prisitaiko.
„Tu negali gyventi pastoviame džiaugsme ar pertekliuje, nes iš esmės, jeigu tu jame esi, jis pats savaime tau pradeda kelti nuobodulį.“
Specialistas pateikia paprastą pavyzdį: po kelių dienų viešbutyje, kuriame galima rinktis iš dešimčių patiekalų, net geriausias maistas pradeda nebedžiuginti. O po ilgesnio fizinio krūvio paprastas duonos gabalėlis gali atrodyti nepaprastai skanus.
„Net pats skaniausias, geriausio pasaulyje šefo iškeptas kepsnys gali nebūti toks, jeigu tu esi pakankamai sotus. Jis nebus toks skanus kaip duonos kriaukšlė, kada tu esi pakankamai ilgai nevalgęs.“
Todėl, jo manymu, žmogui būtinas tam tikras balansas tarp pastangos ir malonumo, tarp įtampos ir poilsio, tarp triukšmo ir tylos.
„Mūsų smegenims reikia tylos“
Pastovus buvimas internete šį balansą taip pat ardo. Pranešimai, vibracijos, naujienos, socialinių tinklų signalai sukuria nuolatinį laukimą.
„Tai nuolat laiko mūsų smegenis aliarmo būsenoje, smegenys priverstos laukti, nes galbūt praleisime kažką svarbaus.“
Taip atsiranda jausmas, kad žmogus turi būti nuolat prisijungęs.
„Nebėra tos tylos, kada tu gali išgirsti save, pabūti su savimi.“
O būtent tyloje, pasak M. Jasulaičio, vyksta dalis svarbiausių žmogaus vidinių procesų.
„Didieji virsmai arba svarbiausi brandos pokyčiai vyksta ne sraute, o mumyse.“
Todėl ramybė nėra tiesiog maloni gyvenimo detalė. Ji tampa psichikos higienos dalimi.
DI gali padėti – bet neturėtų tapti „idealiu žmogumi“
M. Jasulaitis siūlo atsargiai žiūrėti į pagundą dirbtiniam intelektui perduoti ne tik praktines užduotis, bet ir savo santykius.
„Norėtųsi apginti žmones nuo pagundos tiesiog įsivardyti, kad šiandien dirbtinis intelektas bus mano geriausias draugas“.
Problema ta, kad toks santykis yra patogus būtent todėl, kad jame nėra daugelio dalykų, dėl kurių tikri santykiai kartais tampa sunkūs.
„Mes keičiamės gerąja prasme per tikrus santykius, kuriuose yra ir kūnas, ir kūno reakcijos, ir pauzės, kartais nejaukios pauzės, kartais nesusipratimas, kartais atjauta, ir ribos, ir kartais trintis.“
Todėl DI gali būti greitesnis, patogesnis ir visada pasiekiamas. Tačiau žmogaus psichikai reikia ne vien to, kad su ja būtų maloniai kalbama.
„Tiesiog negali būti vien tik saldu.“
Tai, pasak psichiatro, ir yra svarbiausia riba, kurią verta prisiminti gyvenant su vis labiau į mūsų kasdienybę įsiliejančiu dirbtiniu intelektu.
Daugiau apie tai psichiatras, psichoterapeutas M. Jasulaitis kalbės savo pranešime tema „Kai algoritmas tampa artimesnis už žmogų: psichiatro žvilgsnis į žmogaus ir dirbtinio intelekto ryšį“ kasmetinėje mokslinėje–praktinėje konferencijoje „NeuroRestartas“, kuri vyks spalio 10 d. „Radisson Blu Hotel Lietuva“, Vilniuje. Konferencijos misija – edukuoti apie moksliškai pagrįstus būdus fizinei, psichoemocinei, dvasinei sveikatai stiprinti. Šių metų konferencijos tema – „Sveikata ir gerovė dirbtinio intelekto amžiuje“.