Slidinėjimas ir snieglenčių sportas išlieka vienos traumingiausių aktyvaus laisvalaikio formų – kasmet dešimtys tūkstančių žmonių patiria įvairias traumas, o tarptautinė statistika rodo, kad vidutiniškai fiksuojami 2–4 susižalojimai tūkstančiui aktyvaus slidinėjimo dienų, rašoma „Nordclinic“ pranešime žiniasklaidai.
Medikai atkreipia dėmesį, kad keičiasi ne tik traumų mastas, bet ir jų pobūdis: vietoje paviršinių sumušimų vis dažniau diagnozuojami raiščių plyšimai, kaulų lūžiai ir galvos traumos, reiškiančios ilgesnį gydymą ir sudėtingesnį grįžimą į aktyvų gyvenimą.
Medikai atkreipia dėmesį, kad keičiasi ne tik traumų mastas, bet ir jų pobūdis.
Šią tendenciją kasdienėje praktikoje pastebi ir pirmaujančios privačios chirurgijos klinikos Baltijos šalyse „Nordclinic“ ortopedas–traumatologas Titas Daraška. Jo teigimu, didelė dalis traumų įvyksta ne dėl išskirtinių ar ekstremalių situacijų, o dėl per greito tempo ir neįvertintų fizinių galimybių sezono pradžioje, kai organizmas dar nėra pasirengęs krūviui.
„Dažnas atvejis, kai žmogus fiziškai nėra pakankamai pasiruošęs, tačiau jau pirmą dieną renkasi didesnį greitį ar sudėtingesnę trasą. Prie to prisideda ir nuovargis – nemaža dalis traumų įvyksta dienos pabaigoje, kai koordinacija suprastėja, reakcija sulėtėja, tačiau noras nusileisti dar kartą vis tiek nugali“, – pasakoja gydytojas.
Slidininkai ir snieglentininkai susižeidžia skirtingai
Skirtumai ryškūs ir vertinant skirtingo pasirengimo sportininkus. Pradedantieji, pasak gydytojo, susižeidžia dažniau, tačiau jų patiriamos traumos paprastai būna lengvesnės – tai įvairūs sumušimai, patempimai ar nedideli lūžiai. Tuo metu pažengę slidininkai ir snieglentininkai, rinkdamiesi didesnį greitį ir techniškai sudėtingesnes trasas, patiria visai kitokio pobūdžio traumas. Dėl didesnės energijos kritimų ir sudėtingesnių nusileidimų dažniau nukenčia keliai, petys ar kiti sąnariai, o tokie sužalojimai neretai reikalauja chirurginio gydymo ir ilgos reabilitacijos.
„Slidinėjant dažnos ir peties traumos – pasitaiko tiek išnirimų, tiek rotatorių manžetės plyšimų. Taip pat klasikinė slidininkų trauma yra vadinamasis slidininko nykštys, kuris dažniausiai įvyksta krentant su lazda rankoje“, – pasakoja gydytojas, pabrėždamas, kad šios traumos dažniausiai susijusios su kritimo metu netinkamai amortizuojamu krūviu.
Kalbėdamas apie snieglentininkus, T. Daraška atkreipia dėmesį, kad čia vyrauja visai kitas traumų pobūdis. „Kritimai ant ištiestų rankų dažnai baigiasi riešo ir dilbio kaulų lūžiais, neretai nukenčia ir raktikaulis ar peties sąnarys, pasitaiko čiurnos traumų.“
Vis dėlto gydytojas pabrėžia, kad abiejų sporto šakų atstovams pavojingiausios išlieka galvos ir stuburo traumos, todėl šalmas šiandien turėtų būti vertinamas ne kaip rekomendacija, o kaip būtina apsaugos priemonė, kartu nepamirštant riešų apsaugų snieglentininkams ir tinkamai sureguliuotų apkaustų slidininkams.
Dažna klaida – bandymas tęsti slidinėjimą tikintis, kad skausmas praeis savaime.
Traumos dažniausiai įvyksta ne dėl atsitiktinumo
Gydytojas atkreipia dėmesį, kad nemaža dalis problemų kyla jau po patirtos traumos, kai žmonės bando ją ignoruoti arba gydytis savarankiškai. „Dažna klaida – bandymas tęsti slidinėjimą tikintis, kad skausmas praeis savaime. Taip pat pasitaiko netaisyklingas traumuotos vietos šaldymas, per ankštas tvarstymas, o vėliau – per ankstyvas grįžimas į fizinį aktyvumą.
Visa tai ne tik pailgina gijimo laiką, bet ir gerokai padidina pakartotinių traumų riziką“, – sako ortopedas–traumatologas. Jo teigimu, pajutus stiprų skausmą, tinimą ar sąnario nestabilumą, delsti nereikėtų – laiku kreipiantis į specialistus dažnai galima išvengti sudėtingesnio gydymo ir ilgos reabilitacijos.
Kalbėdamas apie prevenciją, T. Daraška pabrėžia, kad ji prasideda dar prieš sezoną. „Reguliarus kojų ir liemens raumenų stiprinimas, pusiausvyros lavinimas, apšilimas prieš pirmą nusileidimą ir pertraukos dienos metu gali reikšmingai sumažinti traumų riziką“, – sako gydytojas.
Gydytojas taip pat primena apie praktinius dalykus, apie kuriuos dažnai susimąstoma tik jau įvykus nelaimei. „Svarbu pasirūpinti, kad kelionių draudimas apimtų ne tik žiemos sportą, bet ir kalnų gelbėjimo paslaugas. Be draudimo pirmoji pagalba ar evakuacija gali tapti rimta finansine našta“, – atkreipia dėmesį ortopedas–traumatologas.
